Proga pasirinkti kitokios Lietuvos viltį
Gy­ve­na­me pa­ža­dų, dek­la­ra­ci­jų, įsi­pa­rei­go­ji­mų inf­lia­ci­jos lai­kais, kai žmo­nės taip įpran­ta ne­šio­ti kau­kes, kad net pa­mirš­ta tu­rin­tys sa­vo vei­dą. Dau­ge­lis ta­po­me gy­ve­ni­mo ir ar­ti­mo mei­lės teo­re­ti­kais, bet ne pra­kti­kais. Kal­bė­ti apie ver­ty­bių svar­bą šian­dien la­bai ma­din­ga, ta­čiau tai pa­pras­tai ne­tu­ri nie­ko bend­ra su mei­lės ar­ti­mui, rū­pi­ni­mo­si bend­ruo­ju gė­riu švy­tė­ji­mu mū­sų kas­die­niuo­se pa­si­rin­ki­muo­se.

Tokioje situacijoje išskirtinę vertę įgyja autentiškumas, tikrumas. Čia kaip Jėzaus palyginime apie žmogų, kuris atranda nuostabiausią perlą, ir tai viską keičia: jis parduoda viską, ką turi, kad įsigytų šį perlą. Gal kiek drastiška analogija, bet man tokiu perlu dabartinėje politinėje kovoje buvo Ingridos Šimonytės ištarti žodžiai „taip, dalyvausiu prezidento rinkimuose“.

Iki tos akimirkos daug laiko praleidau analizuodamas jau pasiskelbusių ir, labai tikėtina, dar pasiskelbsiančių kandidatų įžvalgas. Prisipažįstu, pasirinkti buvo sunku. Juolab kad neapleido jausmas, jog visi šie kandidatai išmoko kalbėti taip, kad patiktų. Dar viena trikdanti aplinkybė – jie visi labai nori tapti prezidentu. Jiems šis postas yra tarsi vaikui Kalėdų dovana. Bet ar man labai norisi būti Kalėdų Seneliu? Girdint daugumos kandidatų ryžtingas kalbas, nepalieka jausmas, kad jie siūlo kovoti jų kovą.

Kuo išsiskiria I. Šimonytė? Puikiai žinau, kokia sunki drama jai buvo ištartas „taip“. Jau ne pirmus metus daugybė žmonių I. Šimonytę kalbino, ragino, ir ji nuoširdžiai sakė, kad dera kreiptis į tuos, kurie labai nori, kad ji turi kitų rūpesčių ir visai nenori varžyti save prezidentinėmis darbotvarkėmis bei protokolais. Galiausiai I. Šimonytė sutiko – ne todėl, kad pabudo karjeros alkis. Veikiau pati pripažino, jog kartais būna akimirkų, kai pats gyvenimas ir artimo meilė reikalauja prisiimti sunkią tarnystę.

Atleiskit už dar vieną palyginimą, bet čia kaip nuostabiuose J. R. R. Tolkieno romanuose, kai burtininkas pasibeldžia į hobito Bilbo Beginso duris, ir prasideda nuotykis.

Esu įsitikinęs, kad I. Šimonytės kandidatavimas nėra pareiškimas, jog jai reikalingi sekėjai. Tai veikiau kovos rago garsas, jog ir vėl turime suremti pečius, susitelkti, nes kiekvienas laikotarpis turi savus mūšius už laisvą ir teisingą visuomenę, už Tėvynę ir žmogų. Remdamas I. Šimonytės kandidatūrą, jaučiuosi dalyvaujantis laisvės kovoje. Juolab kad netrūksta bambančiųjų, jog vis vien nepavyks, tačiau tikrai ne bambekliams ir cinikams priklauso paskutinis žodis.

Esu girdėjęs daugybę vienas kitam prieštaraujančių gandų apie Ingridą ir jos vertybes. Kadangi jau pusantrų metų tenka su ja darbuotis vienoje frakcijoje, noriu trumpai išdėstyti savo patirtį.

Kalbant apie bet kurį politiką vienas svarbiausių kriterijų, ar jam tikrai rūpi žmonių problemos, ar politiko veikla skleidžia artimo meilę. Galiu tvirtai atsakyti, kad Ingrida, būdama Seime, labai nuosekliai bando padėti tiems, kurie susidūrė su gyvenimo vėtromis, ginti silpnuosius. Jos rūpinimasis medikų, mokytojų, socialinių darbuotojų, mamų ir tėčių situacijos gerinimu nėra įvaizdžio vadyba, bet plaukia iš jos nuosekliai ginamos teisingos valstybės sampratos.

Tvirtai žinau ir tai, kad jei I. Šimonytė taptų prezidente, užsienio politikoje turėtų labai stiprų stuburą. Neabejoju, kad ji yra Kremliui labiausiai nepriimtina kandidatė. Nenuostabu, jog jau matome pastangas apdrabstyti ją purvais, ir jų tik daugės.

Natūraliai norisi, kad niekada nebūtų gėda dėl prezidento, Seimo pirmininko ar premjero veiksmų ir dėl to, kaip jie atrodo susitikimuose su kitų valstybių vadovais. Šiuo atveju ir vėl, mano įsitikinimu, Ingrida gerokai lenkia kitus pretendentus. Savo charizma, erudicija, pagaliau, humoro jausmu.

Teko girdėti ir absurdišką priekaištą, jog Ingrida nepripažįsta šeimos svarbos ir nesuvokia, kaip svarbu dabartinių iššūkių akivaizdoje stiprinti šeimos institutą. Tiek I. Šimonytė, tiek jos pasirinkta štabo vadovė Monika Navickienė vien per pastaruosius dvejus metus, net ir būdamos opozicijoje, „pramušė“ labai svarbias pataisas, padedančias vaikus auginančioms mamoms ir tėčiams. Visiškai pritariu šių kolegių nuostatai, kad tikroji parama šeimai – tai praktinė pagalba, o ne nesibaigiantys teoriniai ginčai ir varžytuvės, kas deklaracijomis labiau myli šeimą.

Girdint daugumos kandidatų ryžtingas kalbas, neapleidžia jausmas, kad jie siūlo kovoti jų kovą.

Be abejo, yra nemažai įvairioms sritims priskirtinų klausimų, kuriais esu linkęs diskutuoti su I. Šimonyte, tačiau tai tik primena, kad kiekvienas esame unikalus ir mūsų stiprybė ne tai, kad mes vienodi, bet tai, jog būdami skirtingi sugebame savo darbus sujungti į harmoningą melodiją.

1993 metų prezidento rinkimuose nepasinaudojome proga pasirinkti kitokios Lietuvos viltį. Nekartokime šios klaidos. I. Šimonytės „taip“ mums leidžia atverti naujas vilties duris, tad nebijokime ir mes atsakyti savuoju „taip“.

Andrius Navickas yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys