Priešpaskutinis metinis pranešimas
Ko­men­tuo­ti to­kio žan­ro kū­ri­nį ga­li­ma įvai­riai, to­dėl ren­kuo­si nuo­sek­lų bū­dą – pa­gal pra­ne­ši­mo teks­tą. Ja­me yra aiš­kiai iš­skir­tos aš­tuo­nios da­lys, ban­dy­siu kiek­vie­no­je jų at­kreip­ti dė­me­sį į įdo­mes­nius mo­men­tus.

Pirmiausia, sunku patikėti, kad prezidentei Daliai Grybauskaitei tik dabar atsivėrė „neregėta Lietuva“. Negi ji, turėdama visą specialiųjų tarnybų informaciją, nematė, kaip glaudžiai bendradarbiauja mūsų išrinkti politikai ir verslininkai? Ką nuveikė Seimas, Vyriausybė ir pati prezidentė, kad bent sumažintų šių vietinių grobikų įtaką? Turbūt nedaug ką, jei devintais darbo šiame poste metais prezidentė konstatuoja, jog „atsiranda vis naujų prekeivių Lietuva, pasikėsinimai į valstybę nesibaigia, mėginimai užvaldyti šalį nesiliauja“.

Kaip suprasti antrojoje pranešimo dalyje išsakytą konstatavimą, kad pristabdant oligarchinį demokratinės sistemos užvaldymą visi (ir pati prezidentė) skaudžiai nusidegino pirštus? Ar kova su oligarchais sunki ir reikalauja „aukų“ – nudegintų pirštų? O gal buvo kovojama ne pagal taisykles? Juk jei su ugnimi elgiamės pagal taisykles, pirštų nenusideginame. Negi tokia metafora yra savotiškas prezidentės prisipažinimas, kad padarė klaidų? O ar būtume išgirdę tokį prisipažinimą, jei nebūtų paviešintas galimas šalies vadovės susirašinėjimas su dabar jau teisiamuoju Eligijumi Masiuliu?

Sunku patikėti, kad prezidentei tik dabar atsivėrė „neregėta Lietuva“.

Tai jau antras metinis pranešimas, kai prezidentė pripažįsta politinių partijų svarbą demokratiniam valdymui. Sunku pasakyti, kodėl ji anksčiau skeptiškai žiūrėjo į šiuos darinius. Gal buvo nuoširdi, o gal pataikavo viešajai nuomonei. Belieka tikėtis, kad bent dabar apie partijas ji kalba nuoširdžiai. Turėdama įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, prezidentė galbūt galėtų inicijuoti įstatymų pokyčius, kurie padėtų stiprinti partinę sistemą? Jau akivaizdu, kad rinkimų komitetai, švelniai tariant, kelia problemų partinei sistemai, todėl juos būtina aiškiau reglamentuoti.

Taip jau istoriškai susiklostė, kad turime dvi valdžios institucijas, renkamas visuotiniuose rinkimuose – Seimą ir prezidentą. Šios tautos mandatus turinčios institucijos yra priverstos bendradarbiauti, nors ne visada tai vyksta be problemų. Per devynerius D. Grybauskaitės prezidentavimo metus jos santykiai su skirtingomis Seimo daugumomis buvo įvairūs. Šio pranešimo trečiojoje dalyje prezidentė (nors ir santūriai) įmeta akmenuką į Seimo daržą, nors tai nė iš tolo nepanašu į griežtą valdančiosios daugumos kritiką pernykščiame metiniame pranešime. Negi prezidentę paveikė Ramūno Karbauskio viešai išsakyti ketinimai tirti jos veiklą?

Keistoką įspūdį kelia ketvirtoji pranešimo dalis, skirta ekonomikai. Prezidentė kalba apie socialinės atskirties mažinimą, apie pajamų reikšmę žmonių socialiniam saugumui, tačiau nė žodžiu neužsimena apie tai, kas gali realiai sumažinti socialinę atskirtį ir padidinti žmonių pajamas – apie esminę mokesčių reformą. Keistai atrodo ir žodžiai apie padėtį žemės ūkyje – žemės koncentraciją vienose rankose, pajų ir vekselių biznį, nekontroliuojamą žemių įsigijimą, neskaidrias ES paramos dalybas, fiktyvius ūkius ir „sofos“ ūkininkus. Žodžiai teisingi, tačiau šie dalykai vyko ir jai prezidentaujant, tad argi ji nė kiek neatsakinga už tokią žemės ūkio būklę?

Malonu, kad penktąją pranešimo dalį prezidentė skiria pilietiniam aktyvumui. Tačiau ką gali aktyvūs medikai, jei sveikatos apsaugos sistemai reikalinga esminė reforma, kuri neįmanoma be įstatymų bazės? Negi Medikų sąjūdis turi parengti tokios reformos pagrindus?

Gal prezidentė galėtų pasikviesti aktyvius mokytojus, nepajėgius priversti švietimo biurokratų su jais tartis? Gal prezidentė galėtų pasidomėti, kaip Švietimo ir mokslo ministerija naikina universitetus ir mokslo institutus? Pasidomėjusi ji sužinotų, kad universitetai jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Gal tada pranešime (šeštojoje dalyje) nebūtų tuščių frazių, kad „švietimas privalo tapti pagrindine šalies investicija“.

Septintoji dalis skirta tarptautiniams santykiams. Prezidentės patarėjai parinko labai tinkamą, emociškai spalvingą būdvardį – aižėjantis šiandienos pasaulis. Pasaulis iš tikrųjų grėsmingai aižėja, ir tokių grėsmių akivaizdoje mūsų akyse vykstanti „Agrokoncerno“ kova su „MG Baltic“ koncernu kelia liūdnų minčių, kad užsiimame vien savo kiemo reikalais, nematydami, jog už mūsų kiemo vyksta negeri dalykai. Dabartinis Amerikos prezidentas tiesiog akyse skaldo vadinamuosius Vakarus, sudarydamas sąlygas Kinijai ir Rusijai didinti savo įtaką.

Ką reiškia pranešimo sakinys „nebijokime būti ir Europos Sąjungos integracijos smaigalyje“, kai ES šalys nesutaria dėl tos integracijos: vieni kalba apie federaciją, kiti – apie nacionalinių valstybių sąjungą. Kurią alternatyvą palaiko Lietuvos valstybė? Jei federaciją, tai mums vadovaus įvairūs junkeriai ir panašūs. Kiek dar ukrainiečių turi žūti, kad Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris Vladimiro Putino nevadintų savo bičiuliu?

Paskutinė dalis yra publicistiškai optimistinė, skatinanti tikėti Lietuva, rinktis Lietuvą. Ši dalis disonuoja su pirmąja pranešimo dalimi, kur kalbama apie godžių, klastingų, savanaudžių machinatorių Lietuvą. Tačiau gal taip tiesiog konstatuojama, kad yra dvi Lietuvos? Godumas yra prigimtinė daugumos žmonių savybė, tačiau žmonija sugalvojo valstybės instituciją, kad tą godumą galėtų riboti. Deja, mūsų valstybė šią funkciją prastai atlieka.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas