Prie laužo

Sąjūdžio valanda, 2018–01–12

Naktis, kurią žymėjo kraujas ir teroras, baigėsi tvirtų ir nepabūgusių širdžių pergale.

Rytas, žudikai nepuola parlamento, ir į jį ateina žinios iš sostinių. Kai kurios – itin iškalbingos.

Antai iš JAV prezidento aplinkos. Susirūpinimai, dėl kurių vėl teks pareikšti susirūpinimą. Bet staiga:

– Prezidente, sovietų tankas Vilniuje sutraiškė mergaitę!..

Ir pasaulis jau kitas. Prezidentas priblokštas ir žinios, ir supratimo, kad rytoj nebegalės glėbesčiuotis su misteriu Gorbačiovu taip pat, kaip vakar.

Lapas užverstas, turės būti kitaip.

***

Kuo Lietuva gyvena dabar?

Savo šimtmečio laukimu. Kaip jam rengiamės, kuo sutiksime?

Ilgai stumdėmės lygioj vietoj, kad iš jos gautume kupstą, o žirgas pavirstų arkliu. Gal net pats bėris nutarė: et, verčiau man ganytis į lankas... Ir išeinam gurbu į lankas.

Prie atminimo laužo atkurkime Lietuvos dvasią prieš 100 metų. Atėjo nauja šalis, jauna šalis, nebijanti savęs ir drąsi reikštis. Pati savęs valdovė, anot Maironio. Jaunas poetas Juozas Tysliava laisvai ir šauniai kreipėsi anuomet būtent laisvosios Lietuvos vardu į atsiveriančią Europos erdvę, į viliokę Baltijos deivę.

– Jūrate! Nunešk į Norvegiją gintaro paštą ... minėdama žvengiančio Vyties respubliką!“

Tokia buvo jaunos Lietuvos jausena prieš 100 metų.

Ką gi, praėjo tie 100 metų, anas jaunimas ir jo poetai paseno, nauji dar nepabudo. Mūsų jau nebeįkvepia laisvės džiaugsmas ir šūkiai: pirmyn, atgimusi pati savęs valdove, Žvengiančio Vyties Respublika!

Kas iš to, kad surūgę švenčiame šimtmetį. Pažvelkim, kaip švenčiame. Kokį ženklą paliksim.

Ilgai stumdėmės lygioj vietoj, kad iš jos gautume kupstą, o žirgas pavirstų arkliu. Gal net pats bėris nutarė: et, verčiau man ganytis į lankas... Ir išeinam gurbu į lankas.

Prisiminiau gimnazijos laikų dainą, net jau gimtojo miesto bernų repertuarą:

„Paleidau žirgą į lankas,

o pats nuėjau pas mergas“.

Naujaisiais naujos respublikos laikais atsirado bernams kitų rūpesčių ir naujų dainelių.

„Dėl mašinos ir panos

neprapilkit Lietuvos“.

Išties, tėvynė vargšė ir be mūsų pastangų.

Lietuvą slegia priešiškų mums gaujų neapykanta ir Astravo giljotinos šešėlis.

Lietuvą smaugia jos pačios posovietinis naujabuožiškas godumas ir viršininkų nemeilė samdiniams. Naujieji ponai įstaigose šaltai svarsto: jeigu vieniems pradėsim mokėti daugiau, tai reikės ir kitiems. O gaila! Tie mat „vieni kiti“, tai ne mes. Savęs neengtum, o kitą – artimą tavo – galima...

Reikia sociologinių apklausų senojo pustarybinio Vilniaus aerouosto salėse, ypač prie kai kurių reisų eilių.

– Kodėl išskrendate, tokie jauni ir gražūs? Ar ilgam? Ar grįšit? Kada?

Vyriausybė turėtų kasdien daryti šias apklausas. Jai privalu išmanyti padėtį. Kitaip, kam ji reikalinga?

Vyriausybė turėtų kasdien daryti šias apklausas. Jai privalu išmanyti padėtį. Kitaip, kam ji reikalinga?

Štai kur didysis mūsų brandos, – iš tikrųjų nebrandos – egzaminas.

Ar negirdime, kaip priešas baisusis, mūsų nekentėjas, juokiasi ir tyčiojasi: ė, norėjo savo nepriklausomos Lietuvos, o dabar iš jos bėga! Gal susivoks tie sąjūdistai banderovcai padarę klaidą...

Naujam Vilniaus aerouosto terminalui, kurį jau minėjau, reiks ir muzikos. Būtent, kur ilgosios pasažyrų eilės į Airiją ir Angliją. Galėtų Seimas priimti labai naudingą valstietišką įstatymą dėl privalomos ten skambėti gražios chorinės muzikos. Ir konkrečios klasikinės, pritinkančios šalies šimtmečiui. Juk antrojo gali nebebūti.

Siūlau vieną senųjų Lietuvos himnų. Bočiai gerai išrinko ne internetu, o širdimis Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“. Ji mus dar palaiko. O buvo ir kitų pasiūlymų. Antai Maironio-Č. Sasnausko „Himnas“, paskelbtas prieš 109 metus.

„Jau slaviai sukilo nuo Juodmarių krašto.

Pavasaris eina Karpatų kalnais...“

Ar negirdime, kaip priešas baisusis, mūsų nekentėjas, juokiasi ir tyčiojasi: ė, norėjo savo nepriklausomos Lietuvos, o dabar iš jos bėga! Gal susivoks tie sąjūdistai banderovcai padarę klaidą...

Pala, pala, kokie čia „slavai“? Prieš šimtą metų! Juk ne Basanavičiaus bulgarai...

Išgirskim, broliai: tai sukurta kaip šiandien. Sukilę slaviai arba slavai „nuo Juodmarių krašto“, tai būtent žudomi ukrainiečiai. Sukilę ir supykdę šeimininkus – paskutinę Europos imperiją. O himno priedainis, tik paklausykit:

„Petys gi į petį, ei vyrai, kas galit,

Sustoję į darbą už mylimą šalį –

Prikelsime Lietuvą mūsų!“

Jau dabar galėtų tai skambėti aerouosto išvykimų, tad emigrantų, salėje. Tebūnie testas, gal vienas kitas ar tūlas laimės ieškotojas krūptels, bent susimąstys.

Ir būtinai įtraukim nors į šventines jubiliejinių metų programas. Arba kasryt. „Petys gi į petį ... prikelsime Lietuvą mūsų!“

Ar girdi, Siaurusevičiau, juk buvai sąjūdininkas.