Prezidentei būtų pakakę vieno žodžio
An­tra­die­nį Sei­me skam­bė­jo pre­zi­den­tės me­ti­nis pra­ne­ši­mas. Dar bent ke­lias die­nas jis bus ap­ta­ria­mas, o pa­skui nu­guls į is­to­ri­jos ana­lus ir nie­ka­da ne­be­bus ju­di­na­mas, ne­bent koks is­to­ri­kas ar po­li­to­lo­gas ke­tins at­lik­ti to­kių pra­ne­ši­mų ana­li­zę. Man šis pri­va­lo­mas žan­ras at­ro­do keis­to­kas. Šian­dien nė­ra tra­di­ci­jos, apie ką Sei­me tu­ri kal­bė­ti pre­zi­den­tas. Apie nu­dirb­tus dar­bus? Apie dar­bus, ku­rios rei­kia at­lik­ti? Pri­sta­ty­ti vals­ty­bės rai­dos vi­zi­ją ir ini­ci­juo­ti dis­ku­si­ją ar tie­siog pa­si­nau­do­ti pro­ga ir pa­sa­ky­ti tai, kas šian­dien at­ro­do svar­bu?

Kodėl metinis pranešimas skaitomas politiniam sezonui ritantis atostogų link? Kai žanras toks nekonkretus, nesunku ir tekstą interpretuoti kaip kam patogiau.

Tiems, kuriems patinka Dalia Grybauskaitė, patiks ir jos metinis pranešimas. Jei nepatinka, sakys, kad nusišnekėjo. Paskaičius, kaip jį vertina politologai ir politikai, būtent toks įspūdis ir susidaro. Vieniems šis pranešimas – geriausias per visą istoriją, kitiems – prastas, tiesiog patarėjų negrabiai sudėliota mozaika, kurioje nėra pagrindinės minties ir ašies. Tada ir pirštu prikišamai prie sukčių stulpo kalamas pilietis gali ramiai atkirsti, kad prezidentė viską sudėliojo teisingai, bet kalbėjo ne apie jį, o apie jo priešininkus. Politiniame lauke išgyvename virsmą, kai galios centras bent trumpam slenka iš S. Daukanto aikštės ir dar nežinia, kur stabtelės.

Jei būčiau pesimistas, sakyčiau: kuo toliau, tuo labiau judame autoritarinio valdymo keliu.

Nors Lietuva yra parlamentinė respublika, D. Grybauskaitė prezidento regalijoms sugebėjo suteikti kur kas daugiau įtakos, nei Seimą valdantieji norėjo, nori ar norėtų. Diskutuotinas klausimas, ar visada tai buvo į naudą valstybės raidai?

Kad ir kaip ten būtų, atrodo, šiandien esantieji valdžioje bandys prezidentei priminti klaidas ir norės, kad didžiausios realios įtakos supynėse aukštyn-žemyn judėtų premjeras su Ramūnu Karbauskiu, o visi kiti tik plotų katučių.

Jei būčiau pesimistas, sakyčiau: kuo toliau, tuo labiau judame autoritarinio valdymo keliu, kuriame visas taisykles nori nustatyti komiteto pirmininkas, dievo Patrimpo lazdele trinktelėtas girdėti tik „bausti ir drausti“. Jei būčiau optimistas, negalėčiau nematyti, jog Lietuva, kad ir kokios būtų politikų spalvos, per kelis dešimtmečius nukeliavo toli, ir niekas upės tėkmės jau nebeužtvenks.

Tačiau pažiūrėjęs, kaip iš politikos barščių bandoma išmesti Mantą Adomėną, dairausi pesimistų sąrašo. „Žalieji žmogeliukai“ sugebėjo selektyviais tyrimais sukurti savo žaidimo taisykles, o opozicija neturi nei drąsos, nei stuburo, nei kitų organų tam pasipriešinti.

Akivaizdu, kad valdantieji kuria mitą, jog iki jų visi buvo tik vagys, tad dabar draugai Skvernelis bei Karbauskis sutvarkys ir vagis, ir neobjektyvią žiniasklaidą, ir visus kitus, kurie abejoja, kad demokratija nėra daugumos diktatas. Viena tiesa, viena tvarka – kas ne su mumis, tas prieš mus.

Kodėl pagal tokią muziką patinka šokti Gabrieliui Landsbergiui, nenoriu net spėlioti. Galbūt prezidentė teisi, kad partijoms reikia savanorių, tik kas dabar norėtų savanoriauti lauke, kuriame protingesni yra nekenčiami.

Valstybės vadovės patarėjai daug prakaito išliejo rengdami metinį pranešimą, bet gal būtų užtekę vieno žodžio – „nebijokite“. Gal būtų pakakę, tačiau tokio padrąsinimo iš prezidentės lūpų niekada negirdėjome.

Komentaras skambėjo per LRT radiją