Prezidentas kaip vienytojas
Vi­si dau­giau ar ma­žiau su­pran­ta­me, kas yra de­mo­kra­ti­ja, ko­kią reikš­mę tu­ri rin­ki­mai kaip pi­lie­čių ko­lek­ty­vi­nės va­lios iš­raiš­ka, ta­čiau kar­tu tu­ri­me pri­pa­žin­ti, kad de­mo­kra­tiš­kai ren­ka­mas ša­lies va­do­vas yra ne kas ki­ta, kaip ren­ka­mas ka­ra­lius.

Žinoma, galima dvejopa renkamo karaliaus interpretacija – „renkamas, bet karalius“ ir „karalius, bet renkamas“. Viena interpretacija artimesnė monarchijos, kita – respublikos šalininkams. Tačiau šios interpretacijos nepaneigia taisyklės, kad nuo pat valstybės atsiradimo vienas svarbiausių jos elementų buvo valdovas.

Valdovo institucija per tūkstančius metų labai keitėsi, tačiau net demokratijos banga ne visur nuplovė dinastines monarchijas. Vien Europoje gyvuoja ne viena karalystė, kur dinastinė monarchija gražiai sugyvena su renkamu parlamentu ir jo sudaryta vyriausybe.

Konstitucinė monarchija demokratiškai organizuojamoje valstybėje turi privalumų. Nereikia organizuoti prezidento rinkimų, kurie dažnai būna alinantys ir skaldantys visuomenę, valstybės vadovas yra aukščiau nei grupiniai interesai ir kasdienė partinė kova. Paprasti piliečiai dažniausiai gerbia ir net myli karališkąją šeimą, nes ji simbolizuoja tradiciją ir valstybės tęstinumą.

Mums nepavyko išsaugoti savo monarchijos, tačiau pagarba šalies vadovui yra stipri, išugdyta mitų apie karalių Mindaugą ir didžiuosius kunigaikščius. Atkūrus Lietuvos valstybę, prie šių mitų prisidėjo ir ilgametis Antano Smetonos valdymas.

Atkūrus nepriklausomybę, pirmajam visuotiniuose rinkimuose išrinktam prezidentui Algirdui Brazauskui nebuvo lengva, nes į jį labai neigiamai žiūrėjo dešinysis elektoratas. Tačiau vėliau du dešimtmečius turėjome prezidentus, kurie vienijo visuomenę. Valdas Adamkus buvo į tėvynę grįžęs emigrantas, atsivežęs ir amerikietiškąją politinę kultūrą, kuri mūsų tėvynainiams labai patiko.

Dalios Grybauskaitės fenomenas dar laukia istorikų. Jų valanda artėja – juk reikia galų gale išsiaiškinti, kaip buvusi aukštosios partinės mokyklos dėstytoja (dėstytojų atranka į tą mokyklą buvo ypatinga) tapo tinkamu žmogumi ne tik buvusiems komunistams, bet ir vadinamiesiems antikomunistams. Istorikai tikrai tai išsiaiškins, o šiuo atveju mums svarbiau yra faktas, kad D. Grybauskaitė 10 metų vienijo ir kairiuosius, ir dešiniuosius.

Du dešimtmečiai, kai šalies vadovai vienijo visuomenę, negalėjo nesukurti tam tikros politinės tradicijos. Kaip ją seksis tęsti ateityje? Kaip šios tradicijos kontekste atrodo svarbiausi kandidatai į prezidentus?

Atkreipkite dėmesį į tai, koks susikaupęs ir net įsitempęs televizijos laidose atrodo Gitanas Nausėda. Plika akimi matyti, kad visas šio žmogaus kalbėjimas skirtas siųsti signalui visuomenei – aš būsiu jūsų visų prezidentas. Ir kairiųjų, ir dešiniųjų. Visi žodžiai labai apgalvoti, siekiant sutelkti kuo daugiau savo rinkėjų.

Ketveri pastarieji prezidento rinkimai vyko be intrigos, o dabar intrigos turime su kaupu.

Ingridos Šimonytės pranašumus – tai, kad ji neatrodo įsitempusi. Tačiau ir ji tęsia visuomenės vienijimo tradiciją, nors kitaip nei G. Nausėda. Ji siunčia žinią visuomenei, ir ta žinia mus vienija – reikia sėsti ir susitarti, kaip rinksime mokesčius ir kaip tuos surinktus pinigus skirstysime. Ką renkamės – didesnius mokesčius ir platesnes socialines programas ar mažesnius mokesčius ir skurdesnes socialines programas?

Visuomenę vienija ir Arvydas Juozaitis. Jis siunčia žinią, kad reikia saugoti tautą. Nėra jokios globalios Lietuvos, Lietuva yra čia, o Europos Sąjunga turi būti tautų sąjunga. Būtent todėl A. Juozaitis pasisako prieš dvigubą pilietybę, jis praras emigrantų balsus, tačiau principinis požiūris jam yra svarbiau.

O štai Saulius Skvernelis nežinia kodėl pasirinko visuomenės skaldytojo vaidmenį. Greičiausiai ne pats pasirinko, tai padarė jo rinkimų kampanijos strategai, tarp kurių svarbiausias, žinoma, Ramūnas Karbauskis. Užteko jam pasakyti, jog S. Skvernelis bus „apačių“ kandidatas į prezidentus, ir tapo aišku, kad S. Skvernelis nebus visuomenės vienytojas.

Matant, kaip G. Nausėda stengiasi būti ir „apačių“, ir „viršūnių“ kandidatu, kyla nuostaba, kodėl „valstiečių“ kandidatas taip susiaurino savo elektoratą. Mat sociologai jau seniai pastebėjo, kad apklausose žmonės beveik visada save priskiria aukštesnei socialinei grupei, t. y. pakelia savo socialinį statusą. Mano galva, žodis „apačios“ yra įžeidžiamas, nes žmonės yra gerbtini ne dėl jų socialinio statuso, o todėl, kad jie yra žmonės.

Žinoma, „apačių“ kandidatas yra tiesiog rinkimų strategija, kuri galbūt pateisins lūkesčius. Tačiau S. Skvernelis turi rimtesnę problemą – R. Karbauskį. Geriau įsižiūrėjus į šį tandemą, tampa aišku, kad R. Karbauskis be S. Skvernelio gali kuo puikiausiai apsieiti – kandidatų į ministrus pirmininkus jis rastų net „valstiečių“ frakcijoje, o ką jau kalbėti apie žmones iš šalies. Tuo metu S. Skvernelis be R. Karbauskio paramos liktų paprastas Seimo narys.

Kai jau žinome visus pretendentus, tampa labai įdomu, kaip pirmajame rinkimų ture pasiskirstys kairiojo elektorato balsai. Rimčiausiu pretendentu į šiuos balsus tarsi yra laikomas S. Skvernelis, tačiau jis sulaukė rimtų konkurentų. Pavyzdžiui, lenkiškai ir rusiškai kalbantys mūsų piliečiai labiau balsuoja už kairiuosius politikus, tačiau dabar jų balsus susirinks Valdemaras Tomaševskis.

Kadangi rėmėjų parašus galima rinkti ir internetu, 20 tūkst. parašų greičiausiai surinks ir Vytenis Andriukaitis, ir Valentinas Mazuronis, ir Mindaugas Puidokas, ir Naglis Puteikis. Visi jie (kartu su S. Skverneliu) pretenduos į tas pačias „apačias“.

Ketveri pastarieji prezidento rinkimai vyko be intrigos, o dabar intrigos turime su kaupu.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas