Popiežiaus žinia dviprasmybių pasaulyje
Vi­sa­me pa­sau­ly­je ti­kin­tie­ji lau­kia po­pie­žiaus vi­zi­to, to­dėl jo ke­lio­nių geog­ra­fi­ja to­kia pla­ti. Kiek­vie­nas iš to­kių ap­si­lan­ky­mų at­ne­ša vis nau­ją ži­nią: tą, ku­ri skir­ta bend­rai ti­kin­tie­siems ar net ne­ti­kin­tiems žmo­nėms, ir tą, ku­ri ski­ria­ma kon­kre­čiam ap­lan­ko­mam kraš­tui. Ko­kią ži­nią at­ne­šė šis Šven­to­jo Tė­vo vi­zi­tas mums, Lie­tu­vai?

Popiežiaus paskelbtoje žinioje kiekvienas gali išgirsti tai, kas yra žmogiškai svarbu asmeniškai mums. Todėl aiškinimų, ką reikšmingo pasakė Šventasis Tėvas, atvykęs į Lietuvą, yra tiek įvairių. Bet buvo ir bendras akcentas, susietas su laisvės vertybe.

Ar galima kurti teisingą visuomenę, jeigu neteisingumas – tiek socialinis, tiek susietas su politika ir teisėsauga – taip bado akis?

Jis išaiškėjo dar popiežiaus Pranciškaus vizito išvakarėse, kai buvo paskelbtas jo kreipimasis į Baltijos šalių gyventojus. Jame Šventasis Tėvas pažymėjo, kad ši kelionė į Lietuvą, Latviją ir Estiją sutampa su mūsų valstybių nepriklausomybės šimtmečiu, todėl jos metu bus pagerbti visi tie, kurių praeityje sudėtos aukos atnešė šių dienų laisvę.

Taigi popiežius Pranсiškus, kuris visame pasaulyje žinomas visų pirma kaip žmogiškai paprastas bei atjaučiantis kenčiančiuosius, dar prieš atvykdamas į Lietuvą paskelbė, kad jam svarbi ir tautos bei valstybės politinė laisvė. Jis pabrėžė, kad laisvė yra turtas, kurį reikia nuolat saugoti ir perduoti naujoms kartoms kaip brangų turtą, ir kad tamsos, smurto laikais laisvės liepsna negęsta.

Savo kreipimesi popiežius pareiškė, kad vizito metu Baltijos šalyse jis pagerbs visas aukas, kurios atnešė tą laisvę. Kiekvienas politikos, visuomenės, religijos gyvenimo lyderis aplanko Holokausto vietas tuose kraštuose, į kuriuos atvyksta, atkreipdamas dėmesį ir į šį vieną didžiausių nusikaltimų žmonijos istorijoje.

Tačiau savo kelionės metu popiežius Pranciškus padarė didelį akcentą atvykdamas į Okupacijos ir laisvės kovų muziejų Vilniuje, kur buvusiuose KGB rūsiuose kalėjo ir žuvo daug kovotojų už laisvę. Tų, kuriuos kartais užmiršta net ir šių dienų mūsų valdžia.

Šiuo žingsniu popiežius padarė tai, ką kartais sunku suvokti kai kuriems dabartiniams Vakarų politikams: savo požiūriu jis sulygino nacių ir sovietų režimo aukas. Pabrėždamas savo pagarbą kalėjusiems ir žuvusiems už laisvę sovietų laikais bei primindamas apie tragiškus Lietuvai metus, jis pakvietė kartu žengti ir arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių, kalėjusį KGB rūsiuose, o vėliau ištremtą į Sibirą.

Ši žinia ypač stipri tampa mus supančiame šių dienų dviprasmybių pasaulyje, kai buvę sovietų režimo tarnai rėžia aršiausias kalbas, tarsi būtų patriotai ir laisvės gynėjai, o politiniai kaliniai, rezistentai, partizanai prisimenami tik per istorinius minėjimus ir savo paskutines dienas dažnai gyvena skurde, neturėdami lėšų net vaistams.

Vakarų pasaulyje irgi netrūksta kalbų apie valstybių, tautų laisvę, tačiau, atsiradus agresoriui, pritrūkstama valios jį stabdyti, pasimetama merkantilinių ekonominių išskaičiavimų jūroje. Nesuvokiama, kad nenoras dviejų totalitarinių režimų – sovietų ir nacistinio – statyti į vieną gretą augina dar vieną grėsmę laisvei Rytų Europoje.

Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad skaudžią istoriją išgyvenusi Lietuva gali tapti vilties švyturiu kovoje su neteisybe. Tokia Lietuva ir buvo, kai mūsų šalį okupavo Sovietų Sąjunga ir kai mūsų tauta vadavosi iš šio jungo, padėdama nusimesti jį ir kitiems. Todėl dabar Lietuvos vardas pagarbiai tariamas Sakartvele ar Ukrainoje.

Bet ar visaverčiu laisvės švyturiu gali būti šalis, kuri pati nutyli kai kuriuos sovietų laikotarpio puslapius, jei šie yra nepatogūs esantiesiems aukštojoje valdžioje? Ar galima kurti teisingą visuomenę, jeigu neteisingumas – tiek socialinis, tiek susietas su politika ir teisėsauga – taip bado akis? Ar ne čia slypi emigracijos iš savo šalies priežastys, kurios ne vienam yra ne mažiau skaudžios negu svetimųjų persekiojimas valdant minėtiems totalitariniams režimams.

Ir laisvė, žmogiškoji laisvė būti pačiu savimi, nebijoti išsakyti kritiką savo šalies įtakingiausiems bei žinoti, kad už tai savo šalyje nenukentėsi, yra dar viena labai svarbi laisvės fenomeno dalis.

Šalyje, kur tiek daug kalbama apie valstybės ir tautos laisvę, turi būti aiškiai suvokiama, kad asmens laisvė yra neatsiejama bendros LAISVĖS sampratos dalis. Tik taip galime jaustis būti pašaukti kartu kurti teisingą ir brolišką visuomenę, apie kurią savo žodyje Lietuvai kalbėjo ir popiežius Pranciškus.

Žinoma, visų šių vidinių Lietuvos valstybės gyvenimo niuansų Šventasis Tėvas nežino, ir vargu ar reikia, kad žinotų. Kažin ar reikia, kad už šalies ribų kas nors žinotų apie mūsų bėdas, kurias turime – patys privalome jas įveikti.

Popiežius atvyko Į Lietuvą, čia paskleidė savo tokią mums svarbią žinią, taip pat tą, kuri buvo skirta aplinkiniam pasauliui. O paskui išvyko – toliau, į kitas Baltijos valstybes bei į daugybę kitų šalių ir kraštų, kur žmonės, kaip ir mes, laukia jo žinios.

Kiekvienas toks apsilankymas pabudina žmonių tikėjimo ir gerumo jausmą. Matyt, taip bus ir Lietuvoje. Bet jei jis iš praeities sugrąžintų ir mūsų šalyje jau užmirštą pagarbos žmogaus laisvei, orumui, teisingumui jausmą (tą, kuris į Lietuvą buvo grąžintas Sąjūdžio metais), tai mūsų valstybei suteiktų ir naują postūmį – tokį svarbų šiame politinių dviprasmybių pasaulyje.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas