Politinis Sauliaus Skvernelio spektaklis
Mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Sau­lius Skver­ne­lis pa­ga­liau aiš­kiai pa­sa­kė, kad kan­di­da­tuos į Lie­tu­vos pre­zi­den­tus. In­tri­gos ne­be­li­ko, ta­čiau šia­me kon­teks­te yra ke­li as­pek­tai, ku­riuos ver­tė­tų ap­tar­ti.

Pirmiausia, S. Skvernelio „kelią kandidatavimo link“ galima interpretuoti kaip savotišką politinį spektaklį, kuriame ministras pirmininkas atliko pagrindinį vaidmenį. Kaip ir minėta, čia svarbi buvo intriga. Prezidentinės S. Skvernelio ambicijos nebuvo didelė paslaptis, tačiau jis neskubėjo atskleisti savo kortų. Netgi priešingai, kelias kandidatavimo link ministrui pirmininkui buvo ruošiamas subtiliai, kad atrodytų, jog jis eina į rinkimų kovą ne savo noriu, o labiau iš pareigos.

Dabartinis ministras pirmininkas savo rinkimų kampanija formuoja būtent kaip nukreiptą prieš politinį elitą, tačiau Saulius Skvernelis eina ministro pirmininko pareigas, t. y. iš esmės pats yra ta pati valdžia.

Praeitų metų gruodžio viduryje S. Skvernelis pareiškė, jog „puolimas prieš Vyriausybę verčia jį susimąstyti apie kandidatavimą prezidento rinkimuose“. Tame pareiškime buvo nemažai politinio koketavimo su potencialiais rinkėjai, tačiau net toks pasvarstymas neatsakydavo iki galo į klausimą – ar S. Skvernelis kandidatuos.

Nebūdamas partinis, dabartinis ministras pirmininkas vis vien yra stipriai susijęs su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga LVŽS). Kandidatavimo spektaklyje ši politinė jėga irgi atliko savo vaidmenį. Partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis buvo viešai paskelbęs, kad S. Skvernelis yra vienintelis kandidatas, kurį siūlo partijos skyriai. Tokia situacija nestebina, tačiau čia reikėtų iškelti dar du klausimus, susijusius jau ne su S. Skverneliu, o su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga . Pirmiausia verta paklausti, kokia tai partija, jeigu tarp jos narių neatsirado nė vieno tinkamo, alternatyvaus kandidato? Kitas dalykas yra susijęs su tuo, kad minėta politinė jėga nemato reikalo net imituoti kokių nors vidinių demokratinių varžybų ir noriai vienijasi aplink vieną nuspėjamą kandidatą.

Taip susidaro vaizdas, kad S. Skvernelis neturi pasirinkimo. Kaip sąžiningas politikas po tokių pasvarstymų ir LVŽS narių vilčių jis privalo „vesti nuotaką“, t. y. kandidatuoti. Tačiau iki pat paskutinio momento teko abejoti, ar S. Skvernelis tokį žingsnį žengs. Buvo manoma, jog šis politikas gali taip ir nesiryžti kandidatuoti, nes jo reitingas pastaruoju metu yra smarkiai kritęs. Šiandien tarp visų kandidatų jis yra tik trečioje vietoje pagal populiarumą, praleidęs į priekį Gitaną Nausėdą ir Ingridą Šimonytę. Tačiau, kaip ir minėta, intrigos nebeliko – ministras pirmininkas atsakė į klausimą, ar svajoja apie Daukanto aikštę.

Atskiro dėmesio verta S. Skvernelio rinkimų retorika. Esminiu jos pavyzdžiu kol kas tapo pareiškimas apie kitus du kandidatus, lenkiančius ministrą pirmininką populiarumu. G. Nausėdą ir I. Šimonytę jis pavadino dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės paskirtais įpėdiniais. Iš esmės šis retorinis išpuolis prieš konkurentus atskleidžia tai, su kokiu pagrindiniu naratyvu S. Skvernelis ves savo rinkimų kampaniją.

Atrodo, kad ministras pirmininkas pirmiausia bandys surinkti vadinamuosius protesto balsus, taip pat orientuosis į „nepatenkintą elektoratą“. Jis užima savotišką „valdžios oponento“ poziciją. Bando įteigti rinkėjams, kad juos mėginama apgauti, nes D. Grybauskaitė, kuri negali kandidatuoti trečiajai kadencijai, paskyrė įpėdinius – ir net du. Kitaip sakant, vienintelė galimybė nebūti apgautiems – balsuoti už jį, Skvernelį.

Be to, pareiškimas apie „įpėdinius“ simboliškai koreliuoja su Rusijos patirtimi. Galima priminti, jog ir Vladimiras Putinas atėjo į valdžią kaip Boriso Jelcino įpėdinis, o 2008–2012 metais šios valstybės valdžios vairas buvo perleistas palaikyti „techniniam įpėdiniui“ Dmitrijui Medvedevui. Rusijos pavyzdys yra ydingas, ypač kalbant apie demokratijos principus, tad ir atitinkama retorika, ir sulyginimų panaudojimas Lietuvos rinkimų kampanijoje kelia nemalonių asociacijų. Šiomis asociacijomis dabar bando manipuliuoti būtent S. Skvernelis.

Kitaip sakant, dabartinis ministras pirmininkas savo rinkimų kampanija formuoja būtent kaip nukreiptą prieš politinį elitą. Čia mes matome standartinį „žmogų iš liaudies“, kuris save priešpriešina visai tai „valdžiai“. Kita vertus, tokia pozicija yra žiauriai juokinga, nes S. Skvernelis eina ministro pirmininko pareigas, t. y. iš esmės pats yra ta pati valdžia. Kitaip sakant, pozicija „Skvernelis prieš elitą“ yra panaši į „bitės prieš medų“.

Tačiau čia kyla ir kitas klausimas. Prisimenant blogąjį Rusijos pavyzdį, verta paminėti, jog rusiškų prezideno rinkimų imitacijoje visada pastebimas ir dar vienas aspektas, kuris vadinamas „administraciniu resursu“. Šiandien tarp visų kandidatų tą resursą iš esmės turi kaip tik S. Skvernelis. Kalbant paprasčiau, kaip šalies ministras pirmininkas jis sulaukia nuolatinio žiniasklaidos dėmesio, dėl savo einamų pareigų yra labiau matomas nei kiti kandidatai bei gali netiesiogiai naudotis minėtu dėmesiu ir savo rinkimų kampanijoje. Todėl kitas natūralus S. Skvernelio žingsnis paskelbus apie dalyvavimą prezidento rinkimuose turėtų būti atsistatydinimas. Tai nėra privaloma, tačiau toks žingsnis būtų sąžiningas.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius