Politiniai 2018-ieji
Šie me­tai pa­si­žy­mi pir­miau­sia tuo, kad pa­ma­tė­me ryš­kiai pa­di­dė­ju­sį pi­lie­čių ak­ty­vu­mą. De­mo­kra­tiš­kai or­ga­ni­zuo­ja­ma vals­ty­bė su­nkiai įsi­vaiz­duo­ja­ma be pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės, ta­čiau pa­sta­ro­ji są­vo­ka daž­nai var­to­ja­ma abs­trak­čiu ly­giu, ne­įde­dant į ją kon­kre­taus, su mū­sų kas­die­niu gy­ve­ni­mu su­si­ju­sio tu­ri­nio.

Pilietinė visuomenė yra žmonių gebėjimas vienytis į nuo valdžios nepriklausančias organizacijas, kurių padedami jie gina savo interesus, polemizuodami su valdžia ir neleisdami jai piktnaudžiauti savo turimomis galiomis. Šis žmonių gebėjimas vienytis ir dalyvauti pagimdė reiškinį, kurį socialiniuose moksluose pavadino socialiniu kapitalu. Beje, žmonių vienijimasis leidžia pasiekti tai, ko jie niekada nepasiektų veikdami po vieną.

Metai prasidėjo Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) organizuotu mitingu pačioje sausio pradžioje. Priminsiu, kad šis sąjūdis susikūrė 2017-ųjų lapkričio mėnesį, kai sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pasirašė įsakymą dėl pacientų eilių mažinimo, o tai stipriai papiktino medikų bendruomenę, nes su ja nebuvo tartasi ir nebuvo skirta papildomų lėšų eilėms mažinti. Šio sąjūdžio atsiradimas daugelio apžvalgininkų buvo vertinamas kaip ryškiausias pernykščių metų įvykis. Žinant, kad šalyje jau daug metų (nuo 1989-ųjų) veikia Lietuvos gydytojų sąjunga, tampa smalsu, kaip ši organizacija atstovauja gydytojų interesams, jei dalis medikų, neapsikentę valdžios kurtumo jų problemoms, turėjo įkurti naują organizaciją.

Sausio mitingo rezultatai medikų netenkino, todėl balandžio pabaigoje prie Seimo buvo surengtas dar vienas LMS mitingas. Daugiau mitingų šiais metais sąjūdis neorganizavo. Kiek galima spręsti iš LMS tinklalapio, šiuo metu ši organizacija (drauge su kitomis medikų profesinėmis sąjungomis) aktyviai derasi su Sveikatos apsaugos ministerijos valdininkais.

Kovo mėnesį vyko dar vienas mitingas, kuriame aktyvūs mūsų piliečiai protestavo prieš Seimą. Formalus pretekstas buvo nepavykusi Mindaugo Basčio apkalta, nors Konstitucinis Teismas pripažino šį Seimo narį sulaužius priesaiką ir pažeidus Konstituciją. Taip jau surašytos žaidimo taisyklės, kad apkaltos procesas Seime yra ne tik teisinis, bet ir politinis dalykas. Tai reiškia, jog neužtenka vien Konstitucinio Teismo išvados, dar reikia, kad tam slaptu balsavimu pritartų ne mažiau kaip trys penktadaliai Seimo narių (t. y. 85 parlamentarai). O balsavimas, juolab slaptas, reiškia politinius žaidimus. Taip ir įvyko – Seimo valdančioji dauguma savo nario M. Basčio apkaltai nepritarė.

Kovo mitingas prieš Seimą įeis į istoriją ir tuo, kad jame kalbėjęs Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis viešai prisipažino, kad jam gėda vadovauti tokiam Seimui. Atrodo, kad tai buvo doras prisipažinimas, o ne noras įtikti 5 tūkst. žmonių miniai. Toks prisipažinimas daug geriau apibūdina didžiojoje politikoje netikėtai atsidūrusį žmogų nei tas faktas, kad V. Pranckietis nežinojo „gyvulių ūkio“ alegorijos. Alegorijas galima išmokti, o viešai prisipažinti, kad gėda ir dėl M. Basčio, ir dėl Kęstučio Pūko, ir dėl Gretos Kildišienės, ir dėl Artūro Skardžiaus yra daug sunkiau.

Laikantis chronologijos, toliau reikia paminėti gegužės pabaigoje paskelbtas išvadas tyrimo, kurį pusę metų vykdė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, siekdamas atskleisti neteisėtą įtaką politikams ir politiniams procesams. Tyrimas vertintinas nevienareikšmiškai. Viena vertus, „valstiečiai“ siekė savanaudiškų tikslų – parodyti, koks susitepęs politinis elitas buvo iki jų, kita vertus, tyrimas pravėrė užuolaidos kraštelį ir parodė paprastiems piliečiams, kokie „švarūs“ yra politikos užkulisiai.

Ryškiausias šių metų politinis įvykis, mano galva, yra mokytojų kova už savo teises. Ar prieš 30 metų, valstybės atkūrimo laikais būtume galėję patikėti, kad laisvoje Lietuvos valstybėje švietimo sistemos politinė vadovybė ir biurokratija taip nepagarbiai elgsis su mokytojais? Kad taip grubiai stums naują mokytojų darbo apmokėjimo sistemą, net nesiklausydami mokytojų, kurie rodė šios sistemos trūkumus?

Kur ritasi mūsų politinė sistema, jei laimėjusi rinkimus naujokė partija samdo ministrais „profesionalus“, kurie negeba atlikti palyginti nedidelės, tik darbo apmokėjimo reformos? Kodėl nebuvo galima pabandyti vienoje savivaldybėje bent vienus metus, pamatyti pranašumus ir trūkumus, ir tik tada diegti naują apmokėjimo sistemą visoje šalyje? Grupės mokytojų „apsigyvenimas“ ministerijoje buvo desperacija, nes jie jau nematė kitų būdų priversti ministerijos vadovybę juos išgirsti. Nevilties paskatintas veiksmas iš dalies pasiekė tikslą – ministrė užbaigė savo trumpą politinę karjerą, o ją pakeitęs laikinasis ministras lyg ir sugebėjo išgirsti tai, ką mokytojai sako.

O mes išgirskime, ką sako ministras Rokas Masiulis. Vienoje radijo laidoje jis pripažino, kad švietimo sistema problemų turi daug daugiau nei susisiekimo, taip pat teigė, jog šis streikas – tik mokytojų kovos pradžia. Paklaustas, ar sutiktų dabar tapti švietimo ministru, atsakė, kad prašytų kelių dienų pagalvoti apie pasiūlymą.

Kalendoriaus skaičių kaita politiniam procesui reikšmės neturi, todėl visos politinės problemos savaime pereina į naujus, 2019 metus. Gruodžio 9 dieną vykęs mitingas streikuojantiems mokytojams palaikyti parodė, kad daugybė profesinių grupių gali pradėti streikuoti. Tuo metu Vyriausybė šiemet parodė, kad krizes sprendžia prastai – sugeba tik netikėtai atleisti ministrus ir kaltinti streikuotojus ryšiais su priešiška valstybe. Kas bus, jei streikų bus ne vienas?

Taigi kitąmet nuobodu tikrai nebus. Bet nebus ir linksma.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas