Politinės virtuvės švara
Vie­nas ko­le­ga po­li­to­lo­gas pa­sa­ko­jo, kaip jis maž­daug prieš 10 me­tų pir­mą kar­tą at­si­dū­rė vie­nos tuo­me­ti­nio Sei­mo frak­ci­jos po­sė­dy­je. Įspū­dį apie tą po­sė­dį jis api­bū­di­no vie­nu žo­džiu – bep­rot­na­mis. 

Stebint visą šį sujudimą, prasidėjusį paskelbus tariamą (autentiškumas neįrodytas!) pono Eligijaus M. susirašinėjimą su ponia Dalia G., nuolat kyla klausimas, kas per žmonės yra ta publika, kuri konkrečiu metu vadina save politikais. Sąmoningai pabrėžiu – konkrečiu metu, nes didžioji dalis tų, kurie dabar yra politikai, šį statusą turi laikinai, dažniausiai vieną kadenciją, o tada dingsta iš viešosios erdvės.

Visas šis skandalas pravėrė durų plyšį į politinę virtuvę, kuri pasirodė, švelniai tariant, nelabai švari. Tačiau neturime iš ko rinktis, nes politinė virtuvė, deja, tėra viena, todėl belieka siekti jos švaros. Pirmas ir svarbiausias švarinimosi būdas yra viešumas. Nepamirškime žmogaus prigimties – joje slypi nuolatinis noras pažeisti taisykles. Kodėl krepšinio aikštelėje kartu su dešimtimi krepšininkų bėgioja trys teisėjai? Todėl, kad krepšininkai gali nesilaikyti taisyklių.

Politikoje tokie teisėjai nenumatyti, todėl reikia kitokių priemonių. Pavyzdžiui, politikų konkurencija yra kartu ir kontrolės priemonė – bet kurie įtartini politinių priešininkų veiksmai traukiami į dienos šviesą, nes tai padeda kovoje dėl rinkėjų balsų. Tačiau politiniai konkurentai gali susitarti, jei jiems tai naudinga. Todėl labiausiai reikia profesionalios žiniasklaidos, kuri sugebėtų sekti, įvertinti ir viešinti politikų sprendimus bei veiksmus. Tačiau ir čia negalime pamiršti, kad žiniasklaida yra verslas.

Deja, politika tam tikra prasme irgi yra verslas. Ko žmonės eina į politiką? Atidėkime į šalį aiškinimą, kad politikai yra piliečių atstovai ir tarnauja jiems. Arčiau tiesos yra ekonominis aiškinimas – žmonės eina į politiką, kad gautų teisę skirstyti visų mūsų pinigus. Juk mokesčių mokėjimas yra svarbus žmonių civilizacijos bruožas, be jų nebūtų to, ką vadiname visuomene ir valstybe, nebūtų bendro mūsų gyvenimo.

Provokuodamas studentų diskusiją, paprastai keliu klausimą, gal Seimas visai nereikalingas, galbūt būtų geriau, jei mūsų bendrą gyvenimą reguliuotų profesionalai. Pavyzdžiui, švietimo sistemą tvarkytų nacionalinė švietimo taryba, į kurią konkursu atrinktume geriausius pedagogus ir švietimo vadybininkus. Sveikatos apsaugos sistemą tvarkytų nacionalinė sveikatos taryba, sudaroma analogišku principu, žemės ūkį – nacionalinė žemės ūkio taryba ir t. t.

Kiekvienoje grupėje atsiranda studentų, kurie paklausia, o kas gi tokiu atveju paskirstytų pinigus šioms nacionalinėms taryboms. Tokiu būdu tampa aišku, kad reikalinga aukštesnė institucija, kuri gebėtų būti aukščiau negu profesinių grupių interesai, matytų visumą ir kuo racionaliau paskirstytų mūsų visų suneštus pinigus. Ne veltui viena svarbiausių parlamento funkcijų nurodomas biudžeto sudarymas.

Būtų nuostabu, jei žmonės, tapę politikais, pirmiausia siektų kuo teisingiau paskirstyti bendrus pinigus. Tačiau kilęs skandalas rodo, kad mūsų politikai turi ir daugiau siekių. Ir tie siekiai – ne vien asmeninis praturtėjimas. Politikui reikia stiprinti savo galią, plėsti įtaką, galvoti apie artėjančius rinkimus ir t. t. Geri ryšiai su verslu, žiniasklaida yra sėkmės sąlyga. Tačiau pastarasis skandalas rodo, kad šie ryšiai turi ir tamsiąją pusę.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė greičiausiai yra teisi, sakydama, kad reikia skirti šio skandalo teisinį ir politinį procesus. Teisinis procesas pasibaigs vienokiu arba kitokiu nuosprendžiu. O politinis yra daug platesnis – jis vyksta ne tik Seime, bet ir už jo ribų.

Politinė virtuvė, deja, tėra viena, todėl belieka siekti jos švaros.

Skandalu stengiasi pasinaudoti „valstiečiai“. Jie jaučia turintys moralinę teisę smerkti tuos, kurie dešimtmetį bendravo su stambiuoju verslu. Šioje moralinio smerkimo akcijoje ryškus pasirodė „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, kuris prisipažino atsilaikęs prieš „MG Baltic“ kvietimą atvykti į svečius. Ir čia dar ne viskas – kaip kovotojas už švarią, su stambiuoju verslu nesusijusią politiką R. Karbauskis viešai pažadėjo niekada nebendrauti su prezidente D. Grybauskaite. Tačiau kol darbą pradės naujas valstybės vadovas, praeis daugiau nei metai, o valdančiosios partijos vadovui turėtų būti nelengva visiškai nebendrauti su prezidente. Bet ir tai tikriausiai įmanoma. Kaip neseniai viešai prisipažino buvęs ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, jis su prezidente nebendravo nuo 2016-ųjų kovo iki darbo Vyriausybės vadovo poste pabaigos.

Beje, ar įsijautę į galimybę parodyti nešvarius savo politinių oponentų baltinius „valstiečiai“ nepražiūrės, kad ir jų kieme ne viskas yra gerai? Viešojoje erdvėje pasirodę gandai, kad „valstiečių“ frakcijoje buriasi iš jos norinti išeiti grupė, patvirtinami ir neoficialiuose pokalbiuose. Taip pat teigiama, kad R. Karbauskis imasi priemonių tai sustabdyti. Reikšmingu laikyčiau Povilo Urbšio pasitraukimą iš frakcijos. Taigi, judėjimas „valstiečių“ frakcijoje jau prasidėjo.