Politinės sistemos veidas 2018 metais
2018-ai­siais Lie­tu­vos po­li­ti­nė­je sis­te­mo­je įvy­ko reikš­min­gų po­ky­čių, ne­trū­ko su­krė­ti­mų. Vis dėl­to po jų bu­vo gi­ji­mo pro­ce­sas, tad Lie­tu­vos po­li­ti­nė sis­te­ma sta­bi­li­za­vo­si. Šie­met vyks tre­ji rin­ki­mai, ta­čiau jie bent kol kas di­de­lių staig­me­nų ne­ža­da.

2018 metai buvo paženklinti tolesniu Liberalų sąjūdžio (LS) byrėjimu. Kitas svarbus įvykis – Lietuvos socialdemokratų partijos skilimas. Pokyčiai palietė ir Darbo partiją bei „Tvarką ir teisingumą“. Abi šios partijos Lietuvos politinėje padangėje vis dar yra reikšmingos.

LS lyderiai nepaklausė partijoje skambėjusių balsų, kurie ragino ją naikinti ir kurti naują darinį. Galima suprasti tuos, kurie nori išlaikyti LS. Teisiniais manevrais mėginti apgauti pačius save gal ir nėra garbinga – nuo savęs nepabėgsi. Tačiau akivaizdu, kad LS jau niekada nebus toks, koks buvo. Eiti į rinkimus turint korupcinės bylos kuprą nėra nei malonu, nei patogu. Oficialus partijos kandidatas į prezidentus Petras Auštrevičius vykdo prezidentinę kampaniją, kurios niekas negirdi ir nemato. Išsiskyrė partijos ir Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, kuris daug metų buvo vienas žinomiausių liberalų, keliai. Partijai nebereikia patyrusio Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko. Žodžiu, byrėjimas.

„Valstiečiai“ vis dar naudojasi naujumo efektu, nemažai rinkėjų juos tebemato kaip senojo politinio elito antipodus.

2018 metų kovo mėnesį buvo įkurta Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP). Šis žingsnis įtvirtino politinės partijos, kuri ne vieną dešimtmetį dominavo Lietuvos politinėje sistemoje, galutinį skilimą. Šią partiją subūrė Algirdas Brazauskas. Jo figūra buvo tas veiksnys, kuris iš pradžių Lietuvos demokratinę darbo partiją, o paskui Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP) ilgą laiką išlaikė vieningą. Partijoje dominavo pragmatikai, nieko bendra neturintys su socialdemokratine ideologija. Be A. Brazausko partija liko vieninga tol, kol jai sekėsi – iki 2016 metų Seimo rinkimų.

Dabar abi partijos – LSDDP ir LSDP – dalijasi tuos pačius rinkėjus, ir šis procesas yra ganėtinai skausmingas. Jos pešėsi dėl valstybės skiriamo finansavimo, konfrontuos ir ateityje. Tai toliau smukdys jas abi. LSDDP turi nemažai populiarių asmenybių, tačiau jos labiau asocijuojasi su praeitimi. Visa LSDDP taktika – su kuo susidėti, kaip palankiau parsiduoti. LSDP liko su viltimi, kad jai pavyks Lietuvoje atgaivinti raudonąją rožę – socialdemokratines idėjas, tačiau likusi A. Brazausko partijos inercija pernelyg stipri. LSDP trūksta ir intelekto, ir įkvėpimo. Jei ši partija ir siūlo kokių nors naujų idėjų, plačiosios visuomenės jos kol kas nepasiekia.

Abiejų partijų su socialdemokratijos vardu pavadinimuose padėtį dar labiau apsunkina tai, kad jų vietą politinėje sistemoje užėmė ir joje įsitvirtino „valstiečiai“. Nors žiniasklaida „valstiečiams“ negaili triuškinamos kritikos, jie išlaiko ir pastaruoju metu net didina savo populiarumą. Nors „valstiečių“ ir konservatorių politinė kova nėra konstruktyvi ir neretai pažeidžia nerašytas etikos taisykles, abiem partijoms nesibaigiančios batalijos ir tarpusavio kaltinimai išeina į naudą.

Lietuvoje ilgus metus politinis gyvenimas sukosi aplink dvi politines partijas, kurios keitė viena kitą valdžioje pagal sūpuoklių principą. Atrodo, kad „valstiečiams“ užėmus LSDP vietą tai gali tęstis ir ateityje.

„Valstiečiai“ vis dar naudojasi naujumo efektu, nemažai rinkėjų juos tebemato kaip senojo politinio elito antipodus. Nesibaigiančios Seimo komisijos buvusių valdžių darbams ištirti kuriamos neatsitiktinai – daugelis žmonių, kurie yra ir „valstiečių“ rinkėjai, griežia dantį ant buvusių valdžių ir mano, kad reikia suvesti sąskaitas su anksčiau šalį valdžiusiais politikais. „Valstiečių“ vadovybė jaučia, kad buvusių valdžių kritika išlieka vienu svarbiausių jų populiarumo šaltinių. Paradoksalu, tačiau ši valdžios partija vis dar turi potencijos rinkti protesto balsus.

Prieš pastaruosius Seimo rinkimus „valstiečiai“ save aiškiai pozicionavo kaip kairiąją politinę partiją. Rinkėjų akyse tokie jie liko iki šiol, nors jų vykdoma politika akivaizdžiai pasuko į kitą pusę. Vis dėlto „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis turi daugiau ką pasakyti nei LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas. Stebėtina, kad valdančiojoje „valstiečių“ partijoje neiškilo daugiau ryškių lyderių, tačiau Sauliaus Skvernelio ir R. Karbauskio tandemas kol kas veikia sėkmingai. S. Skvernelio populiarumas pastaruoju metu rieda žemyn, tačiau dėl to tik dar labiau išryškėjo pasiteisinusi R. Karbauskio taktika neužimti svarbaus posto. Taip jis turi daugiau galimybių laviruoti ir mažiau rizikuoja savo populiarumu.

Balandžio mėnesį prie Darbo partijos vairo vėl stojo Viktoras Uspaskichas, o rugsėjį „Tvarkos ir teisingumo“ partiją paliko ilgametis jos idėjinis lyderis Rolandas Paksas. Gyventojų apklausos rodo, kad šios politinės partijos turi gana didelį rinkėjų pasitikėjimą ir, jei rinkimai vyktų šiuo metu, patektų į Seimą. Pasitraukus R. Paksui liko neaišku, kokios yra „Tvarkos ir teisingumo“ idėjos ir kuo ši partija gali patraukti rinkėjus. Neką daugiau galime pasakyti apie tai, kiek patikimas tapo abstinentas ir vegetaras V. Uspaskichas. Aišku viena – geriausi šių partijų laikai jau praeityje, rinkimų jos tikrai nelaimės.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas