Politinė prognozė 2019-iesiems: bus ne treji, o ketveri rinkimai
Ko­kia gi me­tų pra­džia be bur­tų, prog­no­zių ir at­ei­ties spė­ji­mų – ra­ga­nos ir pra­na­šai rim­tai gal­vas kin­kuo­ja, ho­ros­ko­pų su­da­ry­to­jai plu­ša elek­trą de­gin­da­mi per nak­tis. Ir mo­te­riš­kės ne­rims­ta na­mie: vis su­ka po­pie­riu­kus ir ki­ša po pa­gal­vė­mis ar­ba le­kia į rū­sį ki­ken­da­mos, po mal­ką pa­sig­rie­bu­sios... Ne­at­sis­py­riau tai pa­gun­dai ir aš. Už­si­ma­niau pa­žvelg­ti į nau­jus, po­li­ti­nius, me­tus.

Tad ko gi mums laukti?

Į stebuklingą stiklo gaubtą sumečiau „popieriukus“ su pasakojimais apie šiuos metus ir „valstiečių“ priimtus sprendimus... O dangau! Iškrito neramumai, visuotiniai streikai. Ir dar ten pamačiau, kad Kiaulės metais turėsime net ketverius rinkimus, tarp jų ir Seimo.

Kaipgi taip? Ir ką gi ten mečiau, kad ateities prognozės „valstiečiams“ tokios kiauliškai nepalankios? Žiū, reformos. Stiprus žodis, jis pernai skambėjo bene iš visų ministrų lūpų. Skambus žodis, nors ir ne visada vartojamas pagal prasmę, kaip teisingai pažymėjo prezidentė...

Pavyzdžiui, reformos, privertusios mus kaupti alkoholio atsargas – juk, neduokdie, pritrūksim taurės vyno, kai laikrodžiai išmuš aštuonias. Arba reformos, išmokiusios pacientus raudas raudoti, kankinantis nuo nebrangių, pačios valstybės jiems paskirtų vaistų, jų šalutinio poveikio... Reformos, pasikėsinusios į Labanoro girios ąžuolus šventuosius.

Reformos, iš koto išvertusios ir gana tvirtai ant žemės stovinčius. Reformos, sukrėtusios dešimtmečiais vaikus per matematikos džiungles vedusius pedagogus, mat Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) formulės, naudotos skaičiuojant mokytojų darbo valandas ir atlygį – tiesiog nelogiškos! Bet ką tie pedagogai žino – juk jie mokėsi LEU! Tiesa... Jo irgi nebėra.

Ar vis dar manote, kad tie, kas išėjo į gatves paremti pedagogų, sėdės ant sofos namie, kai tai, kas jiems buvo pažadėta, netaps kūnu?

Kiek laiko mokytojai vis dar svarstė: gal visgi jie apsirinka? Gal iš tiesų, ŠMM skaičiavimus pritaikius atlyginimui, kuris iki tol atrodė mažas, iš tiesų jis taps didelis? Juk taip teigė ministrė! Ir jos pakalikai amsi, kad tik mes visi čia nieko nesuprantame. Bet ne, kažkas visgi čia ne taip. Paklauskime premjero. „Turėti gana daug laisvo laiko ir gauti tūkstančio eurų atlyginimą – tokios galimybės tikrai nėra“, – atsako jis.

Fuf! Lengviau atsikvėpė tie pedagogai, kurie prie formulių sėdėjo – logika ir matematika triumfuoja. Bet kas iš to? Tuomet galėjo meluoti ministrė? Neištvėrė net kantriausieji... Ir taip šis popierėlis atgulė šalia kitų.

Sukruto ir kultūros darbininkai, ir medicinos srityje besidarbuojantys – jiems juk irgi buvo pažadėta! O dar tie – ugniagesiai – prabilo. Pamanykite, nebeužtenka jiems vienų kelnių! Jie reikalauja aprangos – antros! „O gal jos ir nereikia? Gal reikia efektyvios džiovinimo sistemos? Žinoma, nesu specialistas. Situaciją galiu sugretinti su savo sportine apranga. Kai pasportuoju, ji tikrai būna labai šlapia, bet aš turiu kur ją išdžiovinti – išplaunu, išdžiovinu ir per pusę valandos ji vėl švari ir paruošta“, – pasakoja galią ugniagesiams turintysis.

Reformos. Ciniškos reformos. Cinizmas ir reformos – šie du užrašai stikliniame likimą lemiančiame gaubte yra ryškiausi. Ir paminėsite šiuos žodžius, nelaimę valdantiesiems lemiančius. Nes dar viena „reforma“ gulė ant stalo prezidentūroje. Finansų reforma, kuri pakeis ne tik mūsų kasdienį atlygį, bet ir senatvės pašelpimus. Ir ką gi randame čia? Ogi didžiulę skylę. Juodą, kosmoso didumo skylę. Skylė, susiurbianti viešojo sektoriaus darbuotojų viltis gyventi geriau ir oriau.

Ar vis dar manote, kad tie, kas išėjo į gatves paremti pedagogų, sėdės ant sofos namie, kai tai, kas jiems buvo pažadėta, netaps kūnu? Nespėjo pedagogai pakilti nuo ŠMM stalo, o už langų tuoj pradės mojuoti tie, kam ta (antroji) apranga taip ir nebus išduota, o pažadėtoji šimtinė pasiklys keliaudama apskurusios kišenės link. Pakils nuo sofos ir tėvai, kuriems vaikus išleisti į būrelį prireiks daugiau lėšų. Manau, pakils ir tie, kam žadėtas kelias į namus nebus išasfaltuotas. Mojuos trispalve ir luošys, kuriam slaugutė nebevirs sriubos.

Kodėl? Nes turtingieji mokesčių mokės mažiau. Nes miestams nebeskirs tų pinigų, kuriuos sumokate iš savo atlygio. Nes kylant ekonomikai, reformos – tai trupiniai nuo valdančiųjų stalo. Nes mes pasidalysime po keliasdešimt eurų, kurie bus paimti iš viešojo sektoriaus kišenės – iš tos mokyklos, kur kiekvieno mūsų vaikai skrebena rašinėlį, iš tos ligoninės, kur guli tėvas, iš tų kelių, kuriais mažasis mina dviratį, o vyresnėlis mokosi vairuoti.

Mes liekame drauge su reformuota Lietuva. Su Lietuva, kurioje galime pasakyti, kad mums nereikia pedagogų arba jų tiesiog yra per daug. Drauge su Lietuva, kurioje mums nereikia ir studentų, su Lietuva, kurioje gydytojus rezidentus rengiame danams. Su Lietuva, kurioje taip gera gera dideliems ir taip sunku mažiems.

Tačiau šio komentaro pradžioje ne veltui sukau Likimo ratą. Kad ir pasibaigė Kalėdų – stebuklų – metas, bet šįmet turėsime rinkimus, ir, tikiu, jog patys galėsime nuspręsti, kokie būsime – dideli ar maži, o gal geriau ir be „valstiečių“?

Darius Razmislevičius yra LSDP frakcijos Kauno miesto taryboje seniūnas