Politikų manipuliacijos visuomenės skauduliais ir silpnybėmis
Pre­zi­den­to rin­ki­mų kam­pa­ni­ja įgau­na pa­grei­tį. Kan­di­da­tai in­ten­sy­viai pra­de­da už­pil­dy­ti ete­rį. De­ja, sa­vi­val­dos rin­ki­mai, nors kai ku­riais as­pek­tais net svar­bes­ni, ne­su­lau­kia tiek dė­me­sio. Eu­ro­pos Par­la­men­to rin­ki­mai aps­kri­tai li­kę kaž­kur par­aš­tė­se, nors vi­sai Eu­ro­pos Są­jun­gai jie to­li gra­žu nė­ra to­kie ne­svar­būs. Ta­čiau ko­vo­je dėl pre­zi­den­to pos­to ne­trūks­ta to, į ką rei­kė­tų žvelg­ti la­bai kri­tiš­kai.

Matome daug manipuliavimo visuomenės problemomis, naudojimosi tuo, kad dažnai politikų kalbėjimas nėra vertinamas kritiškai, o žmonės geriausiai priima tas žinutes, kurios labiausiai paliečia kiekvieną asmeniškai. Tai – nieko naujo, tačiau dėl to, kad tai ne nauja, nereiškia, jog turime tai laikyti norma. Turime ir netgi privalome garsiai kalbėti bei rodyti, kad politikai neretai naudoja pigius triukus.

N. Puteikio atvejis rodo, kaip tikslingai ir gerai politikai yra įvaldę manipuliavimo techniką, ji padeda paveikti rinkėjus dirginant jautriausias vietas ir veikiant emocijas.

Kaip tai atrodo praktikoje, labai gerai iliustruoja neseniai vykę Naglio Puteikio ir Gitano Nausėdos debatai. N. Puteikio atvejis rodo, kaip tikslingai ir gerai politikai yra įvaldę manipuliavimo techniką, ji padeda paveikti rinkėjus dirginant jautriausias vietas ir veikiant emocijas. Politiko paklausus, į ką turėtų būti panaši Lietuva, jis atsako, kad renkasi Latviją, nes ten moksleiviams nemokamai dalijami pratybų sąsiuviniai. Kiekvienas vaikams pratybas perkantis tėvas iškart turėjo suklusti ir pagalvoti, kokie tie latviai šaunuoliai ir kaip gerai į mūsų problemas yra įsigilinęs šis kandidatas. Vėliau politikas dar tikslina, jog toje šalyje ir atlyginimai didesni, o Latvijos elitas (kitaip nei mūsiškis) linkęs dalytis. Puikiai sudėliota.

Deja, tai neįtikina žinančiųjų ir kitus skaičius. Pavyzdžiui, kad Latvija nuo 1990 metų „susitraukė“ maždaug 700 tūkst. gyventojų. Emigracija sunkiai suvaldoma, medikai emigruoja kartu su šeimomis. Rimtos problemos dėl korupcijos (Lietuva vienu balu lenkia Latviją pagal 2018-ųjų Korupcijos suvokimo indeksą). Todėl imti tik kelis faktus apie spartesnį atlyginimų augimą ir nemokamus pratybų sąsiuvinius neprofesionalu. Tačiau svarbiau sukurti efektą, įspūdį, o visa kita juk liks paraštėse ir bus pastebėta toli gražu ne visų.

Tačiau kartais, kai galvoji vien apie tai, kaip įkąsti kam nors kitam, neišvengsi ir rimtų klaidų. N. Puteikis pareiškia, kad Rusijos negalima vadinti teroristine valstybe (kritikuojant Dalios Grybauskaitės retoriką Rusijos atžvilgiu). Dar priduria, kad ir Iranas turbūt ne toks, bet Saudo Arabija po žurnalisto nužudymo – teroristinė. Sunku suprasti, kaip galima ignoruoti tai, kad Rusijoje žudomi žurnalistai, su jais susidorojama įvairiais būdais. Logiškai to paaiškinti net neįmanoma. Ir jei tai nėra netyčinis susipainiojimas, tokiu atveju kandidatas siunčia negerus signalus apie gebėjimą formuoti ir įgyvendinti užsienio politiką.

Tačiau visos šios klaidos labai gerai paslepiamos naudojant paveikias technikas ir siunčiant visai kitokias žinutes. Ir čia jau – nė kvapo profaniškumo, tai – aukštasis pilotažas. Kaip tai daroma? Pirmiausia pasinaudojama žmonių problemomis ir tuo, kas dabar „ant bangos“. Todėl ne be reikalo kaip svarbiausias darbas minimos pastangos padėti kitam politikui (Mindaugui Puidokui) gelbėti vaikus. Kas gali būti didesnis dirgiklis nei vaikai, ypač kai dabar sukeltos tokios bangos? (Pačios istorijos čia nevertinsime dėl visos informacijos neprieinamumo. Tai neleidžia daryti pagrįstų išvadų, ir, beje, yra toks pats manipuliavimas.)

Toliau naudojama sena taisyklė „Skaldyk ir valdyk“, tik jau kalbant ne apie politinius oponentus, o apie visuomenę. Ir neatsitiktinai politikas vis pamini žodį „elitas“, tarp eilučių palikdamas epitetus „supuvęs“, „niekingas“ ir t. t. Įkalk žmonėms į galvas, kad dėl visko kaltas tas elitas, sukurk bendrą priešą ir skelbk jam kovą – tai veikia. Ir nesvarbu, kad nėra net tos kovos plano, tačiau visuomenėje, kur daug nusivylimo, tai labai gerai veikia. Taip gerai, kad kovos plano niekas ir nepaprašo.

Neką blogiau įvaldytas suvokimas, kad geriausi dirgikliai ir emocijų sukėlėjai yra kraujas, seksas ir pinigai. Štai kodėl, kai oponentui reikia pateikti klausimą, neklausiama apie politiką. Klausiama, kiek pinigų anas jau išleido. Kadangi anas siejamas su bankais, tiesiog nuodėmė būtų dar kartą jo neparodyti kaip turtingo ir pinigais besitaškančio elito atstovo.

Niekas neneigia Lietuvos problemų, bet jomis manipuliuoti nėra pozityvu. Tačiau tai vyks, tai matysime ne kartą, taip pat klausydamiesi kitų kandidatų. N. Puteikis – ne išimtis. G. Nausėda jau irgi pristatė Lietuvai ir savo šunis, ir marškinių lyginimo ypatumus bei bulvinių blynų receptą. Kokia rinkimų kampanija būtų be viso to? Todėl kritinis mąstymas išlieka vienintelis ginklas prieš naudojimąsi mūsų silpnybėmis.

Rima Urbonaitė yra Mykolo Romerio universiteto politologė