Politikos paradoksai ir tautos negerbiantis referendumas
Vie­nas di­džiau­sių Lie­tu­vos po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo par­adok­sų yra tai, kad mū­sų pa­čių ren­ka­mas Sei­mas – vie­na ne­ken­čia­miau­sių ins­ti­tu­ci­jų. Vis iš­si­ren­ka­me „ne tuos“. Ki­ta ver­tus, kad ir ką iš­si­ren­ka­me, ne­tru­kus su­tar­ti­nai kons­ta­tuo­ja­me, jog nu­si­vy­lė­me.

Parlamentarus bandyta rinkti pagal įvairiausius kriterijus. Aukščiausiojoje Taryboje tvirtai dominavo Sąjūdžio atstovai. Nors jiems pavyko priimti pamatinius sprendimus, akivaizdu, kad ilgainiui sąjūdininkai išsisėmė, susiskaldė ir susipriešino. Lietuvoje vyko vos vieni pirmalaikiai parlamento rinkimai. Tuomet į valdžią grįžo „buvusieji“. Buvo tik vienas laikotarpis, kai Seime dominavusi partija turėjo ir savo prezidentą. Vis dėlto įtampos, skandalų ir, kaip vėliau paaiškėjo, korupcinių sprendimų tikrai netrūko.

Tada nutarėme, kad buvusiems komunistams derėtų pailsėti, ir valdžią Seime atidavėme konservatorių ir krikščionių demokratų koalicijai. Beje, kalbos apie tai, jog Lietuvą 30 metų valdė konservatoriai, švelniai tariant, yra netiesa. Realiai dabartinė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) Seimo vairą turėjo vieną kadenciją. Ją galima vertinti nevienareikšmiškai. Viena vertus, sparčiau nei bet kuriuo kitu laikotarpiu didėjo atlyginimai, pensijos. Kita vertus, Vyriausybė nebuvo pasirengusi Rusijos krizei, pritrūko politinės valios nuosekliai liustracijai.

Skaudu, kai matai, kaip manipuliuojama žmonėmis, kaip nukreipiamas dėmesys nuo tikrai svarbių klausimų.

Kai tik politologai pradėjo prognozuoti, kad Lietuvoje įsitvirtins politinė dešinės-kairės švytuoklė, politinio eksperimento ėmėsi prezidentas Valdas Adamkus, suformavęs „Naujosios politikos“ bloką. Tai buvo posūkis pragmatinės politikos link, noras „iš viršaus“ atnaujinti Lietuvos politinę sistemą. Šio eksperimento vaisiai – Rolandas Paksas, Artūras Paulauskas. Galima konstatuoti, kad V. Adamkaus viltys, jog po šio eksperimento politiniame gyvenime bus daugiau darnos ir dialogo, deja, neišsipildė. Tik dar labiau išsitrynė politinių ideologijų ribos.

Nuo to laiko valdyti valstybę veržėsi populiariosios kultūros atstovai, oligarchai, drąsiais pasivadinę vienos mergaitės teisių gynėjai, galiausiai – „profesionalai“. Dabar siūloma, kaip „pataisyti“ Seimą, – mechaniškai sumažinti parlamentarų skaičių dviem dešimtimis.

Beveik kiekvienas mūsų teigiamai atsakytume į klausimą, ar norime, kad pasaulyje būtų mažiau kvailių. Toks noras suprantamas, tačiau jį įgyvendinti kur kas sudėtingiau. Ką daryti? Daugiau dėmesio skirti ugdymui? Reikliau vertinti asmenų, kurie veržiasi į viešumą, kvalifikaciją ir gebėjimus? Juk gyvenimą jaukia ne tik kvailiai, bet ir protingi žmonės, atsidūrę ne savo rogėse.

Dabartinė valdančioji dauguma įsitikinusi, kad šiuo laikotarpiu Seimo narių skaičiaus mažinimas yra svarbiausias politinis prioritetas. Tam klausimui svarstyti buvo skirta visa pratęstos Seimo sesijos diena. Paradoksalu, kad patys valdantieji viešose diskusijose nedalyvavo. Politiniai sprendimai, kaip dievybių ištarmės be jokių argumentų, – pastaraisiais metais Seime įsitvirtinusi praktika.

Jei Seimas iš tiesų nebėra diskusijų, konstruktyvių ginčų, kompromisų ir bendro gėrio paieškos vieta, jo narių derėtų mažinti ne dvidešimčia, bet šimtu keturiasdešimčia. Paliktas vienas parlamentaras retransliuotų tautai iš kosmoso gaunamus nurodymus.

Atidėję į šalį ironiją paklauskime savęs, ar sprendimas atsisakyti dalies Seimo narių – žingsnis, stiprinantis parlamentinę demokratiją Lietuvoje? Ar būtų gerai, jei Seimo komitetuose sumažėtų parlamentarų? Ne. Tiesiog kai kurios svarbios temos liktų anapus akiračio. Ar gerai, jei padidėtų rinkimų apygardos? Ne. Tai tik atitolintų žmones nuo jų išrinkto atstovo. Kita vertus, tikrai nebūtų ir tragedijos. Juk ne vien nuo parlamentarų skaičiaus priklauso Seimo darbo kokybė. Didesnį nerimą kelia kas kita.

Tai pirmas kartas po beveik trijų dešimtmečių, kai imama peržiūrėti Konstituciją. Ji nėra paprastas dokumentas, Konstitucija – ir politinių procesų stabilumo garantas. Konstitucija turėtų būti keičiama tik iškilus būtinybei. Šiuo atveju taip nėra, tad atveriamas kelias prastiems precedentams.

Kitas dalykas – mėginimas nukreipti dėmesį nuo aktualių dabarties skaudulių. Ar Seimas neturėtų intensyviai diskutuoti apie veiksmingiausias priemones regionams atgaivinti, tobulinti pedagogų rengimo tvarką, padėti gyventojams iš „pašalpinių“ tapti dirbančiais žmonėmis? Pagaliau, jei parlamentarai neturi svarbesnių reikalų, gal geriau vietoj įmonės keistu pavadinimu tegul patys išnešioja pensijas? Kartu pamatytų, kaip gyvena Lietuvos pensininkai, pasiklausytų, ką šie apie juos galvoja.

Tiesa, matant, kaip ilgai Seime svarstomos tokios iniciatyvos kaip „Kliento dienos“ paskelbimas per Juozapines, kaip pastangos pridėti žodelį prie ministerijos pavadinimo, kaip ministerijos kilnojimas po Lietuvą vien todėl, kad susidarytų veiklos regimybė, iš tiesų didėja noras gerokai sumažinti parlamentarų skaičių ar apskritai panaikinti Seimą. Mano įsitikinimu, jei Seime nebūtų tokių čia užsisėdėjusių personažų kaip Petras Gražulis, parlamento darbo kokybė tik pagerėtų. Tačiau matant populizmo vėtras labiau tikėtina, kad gali nelikti tų, kurie tyliai, kruopščiai ir profesionaliai dirba, o rėksniai, „klounai“ išliks.

Ar dabartinė opozicija tikrai bijo atsiklausti tautos dėl Seimo narių sumažinimo? Ne. Tačiau skaudu, kai matai, kaip manipuliuojama žmonėmis, kaip nukreipiamas dėmesys nuo tikrai svarbių klausimų. Galiu tvirtai pasakyti, kad Seimo paskelbtas referendumas dėl parlamentarų skaičiaus mažinimo yra nepagarba tautai, nes „numetamas“ spręsti visiškai nereikšmingas klausimas, užuot pasitarus dėl pamatinių principų. Todėl šiame referendume nedalyvausiu. Raginu nedalyvauti ir jus. Nes tai tarsi kvietimas į labai prastą koncertą. Kam gaišti laiką ir eikvoti nervus. Gyvenime yra daug svarbesnių dalykų, į kuriuos dera susitelkti.

Andrius Navickas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys