Poliarizacija

Po finansų krizės Vakarų pasaulyje pradedama vis daugiau kalbėti, kad geri laikai baigėsi, ir dažnai vartojama sąvoka „poliarizacija“. Lietuvoje per kiekvienus rinkimus politikai kalba apie orius mokytojų ir gydytojų atlyginimus, bet po kiekvienų rinkimų tų orių algų niekaip nesulaukiama. Tai vyksta ne tik mūsų šalyje ir nebūtinai dėl orių atlyginimų. Toks procesas gali vykti ir dėl dyzelino kainų arba dėl imigracijos baimės. Tiesiog per tuos dešimtmečius, kai žlugus Sovietų Sąjungai JAV ir Europos valstybės atsidavė globalizacijos projektui, atsirado per didelis žodžių ir darbų neatitikimas. Mums, lietuviams, poliarizacija nėra kas nors nauja – visada turėjome vadinamąjį protesto elektoratą, galime sakyti, kad esame gyvenimo populizmo draskomų institucijų valstybėje veteranai.

Pati viešojo valdymo sprendimų priėmimo logika, o ne kokie nors priešai neleidžia mums pasiekti norimų rezultatų.

Tačiau paaiškinti populizmą, kuris randasi dėl poliarizacijos, kai viena visuomenės dalis iš principo neberanda kalbos su kita, negalima tik žodžių ir darbų neatitikimu. Mažai tikėtina, kad politikai rinktųsi politinės savižudybės kelią, tarsi nieko nepasimokydami iš ankstesniųjų klaidų. Tad kaip galima paaiškinti tai, kas vyksta? Yra pora populiarių paaiškinimų. Pirma teorija – „visi jie vagys“. Kitaip tariant, politikai ir nesitiki likti valdžioje, tenori pabūti, pralobti, o paskui – nors ir tvanas. Antra teorija – baisesnė: politikai tėra bankininkų, masonų instrumentai. Visada esama ir šių dviejų teorijų variacijų.

Aš norėčiau pakalbėti apie trečią paaiškinimą, kuris sulaukia itin mažai žiniasklaidos dėmesio, bet mokslinėje literatūroje, priešingai, yra kone vienvaldis. Ar esate ginčo metu išgirdę oponentą kviečiant diskutuoti racionaliai? Gal patys esate tai darę? Jei taip – liaukitės. Reikia prisiminti vieną svarbiausių viešosios vadybos klasikų Dwightą Waldo, pagal kurį nėra tokio dalyko kaip racionalumas. Žinoma, pats klasikas suskumba patikslinti, kad nėra „racionalumo šiaip“, yra tik „racionalumas kam“? Prieš daugiau nei 200 metų, kai JAV, Prancūzijoje ir Abiejų Tautų Respublikoje buvo rašomos to meto iškiliausių filosofų įkvėptos konstitucijos, tikėta, kad „racionalumas šiaip“ yra. Buvo tikima, kad mokslas ir filosofija sukurs tobulą visuomenę. Deja, šiuolaikinio mokslo ir filosofijos atstovai konstatuoja, kad sukurti tobulos visuomenės, ko gero, nepavyks. O man labiausiai patinka filosofai ir moksliniai fantastai, kurie vietoj klišės „tobulumui ribų nėra“ pagalvoja, kas tai galėtų būti, ir atsakymas dažniausiai būna tam tikros vienovės pasiekimas (vienos sąmonės, susitapatinimo su aplinka), kai kurių tikėjimų vadinamas nirvana. Kitaip tariant, sąvoka „tobula visuomenė“ yra oksimoronas.

Mūsų institucijos, įkalintos biurokratinės logikos, nuolat prie kryžiaus kala valdžios atstovus ne už tai, kad rezultatai nėra patys geriausi – racionaliausi.

Taigi menamasis diskusijos oponentas, kviesdamas jus racionaliai diskutuoti, bando jums primesti savo suvokimą apie tai, kas yra gerai, ir jūsų darbas – aiškiai parodyti, kad žinote, kur jis lenkia. Beje, jis ir pats gali to nežinoti, nes nuoširdžiai tiki tobulos visuomenės idėja ir gali net pyktelėti dėl oponavimo, jo nuomone, visiškai tinkamam pasiūlymui. Mūsų institucijos, įkalintos biurokratinės logikos, nuolat prie kryžiaus kala valdžios atstovus ne už tai, kad rezultatai nėra patys geriausi – racionaliausi. Ilgainiui dalis gudručių supranta, jog tokiomis aplinkybėmis geriausia sakyti tai, ką visuomenė nori girdėti, ir nesvarbu, kad pažadas – nerealus. Kai visuomenėje suprantama, kad melas tapo valdymo sistemos dalimi, pradedama ieškoti jo šaltinių. Čia atsiranda kitų gudručių, jie identifikuoja vieną ar kitą priežastį, sukonstruoja neblogą pasakojimą, suburia rėmėjų grupelę ir štai – populistas gimė. Populistai renkasi priešus, nes lengviau yra kovoti su žmonėmis nei su logika. Studentams dėstau daugiau nei dešimtmetį, ir dar nė vienas pirmakursis, paklaustas, kas yra racionalumas, neatsakė: „Tokio dalyko nėra, o jei yra, tai tiek pat, kiek ir žmonių.“ Vis dar nesugebame suvokti, kad pati viešojo valdymo sprendimų priėmimo logika, o ne kokie nors priešai neleidžia mums pasiekti norimų rezultatų.

Deja, nieko paguodžiamo nepasakysiu, na, nebent tai, kad ir kitiems blogai. Na, dar galbūt tai, kad dar ne visi yra populistai ir kad teorijų, kaip situaciją keisti, esama. Belieka, kad apie jas būtų daugiau kalbama plačiojoje visuomenėje.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas