Per teismus
Kaž­kas anuo­met nu­gir­do dia­lo­gą Krem­liaus užuo­kam­py­je. – Ką, tie pri­bal­tai iš­ties ma­no­si iš­trū­kę iš mū­sų val­džios? – Nie­ko, mes juos val­dy­sim per teis­mus.

Kalbėta senokai, o pagalvokim, ar tik taip nėra atsitikę – ėjom į laisvę iš blogio sistemos, bet ar tikrai esame iš jos išėję?

Teisingumo tarnų klanai, korumpuoti teismai, šeimyninė ranga su tarifais ir savigynos bastionais – to gausiai išlikę, net naujai užsiveisę.

Justicijos pamatas (fundamentum) tebėra mūsų šalies ir piliečių rožinė svajonė.

Čia turėtume atsiversti didžiąją sąskaitų knygą, kurioje žmonės (ne tik tie, pralaimintys bylas ir todėl „visuomet nepatenkinti“), o daugybė visuomenės neįžvelgia sąžiningo teisingumo. Nuo nusikaltimų, kuriuos padarė pridengiamos sistemos žmogus, nuo grobimų ypač stambiu, nacionaliniu mastu dargi prasibrovus į valdžią, iki tobuliausių schemų kaip išvengti atsakingųjų atsakomybės, kad už visas kiaulystes galų gale mokėtų nesusitvarkanti valstybė.

Tačiau vagies ir dešimtį metų įrodyto (by neužvilkinto) sukčiaus teisės turi mat būti apgintos, čia konstitucinis dėmesys.

O valstybė – tai nuo sovietmečio – juk ne mes! Ir liekame teisiniame sovietmetyje. Mokame mes, šiaip ar taip, kaltininkai, prisitaikę prie korumpizmo.

Gal manome, kad tai vidaus reikalas? Anaiptol, veikiau globalus, mažų mažiausiai, tarptautinis.

Europietiškas. Esam europiečiai, tad privalome padėti motinai, kaip vienąkart jau padėjome. Ją žudo senasis totalus puvinys. Pradėkim nuo savo namelių, valykimės nuo pūvančių pamatinių. Padėkim Prezidentei. Užveskim teisybės ir teisingumo sąjūdį. Su pačiais teisininkais – juk yra padorių. Tesukyla.