Penki metai po Ukrainos Maidano
Prieš po­rą die­nų jau su­ėjo pen­ki me­tai po va­di­na­mų­jų Mai­da­no įvy­kių pra­džios Ukrai­no­je. Mi­nė­ti įvy­kiai, ku­rie pra­si­dė­jo kaip stip­riai nu­si­vy­lu­sių žmo­nių pro­tes­tai, vė­liau nu­šla­vė tuo­me­ti­nę ša­lies val­džią. Ta­čiau Mai­da­ną, ko ge­ro, ne­ga­li­ma pa­va­din­ti vien lo­ka­liu įvy­kiu. Pa­vyz­džiui, rea­guo­da­ma į pro­tes­tus Ukrai­no­je bei pa­si­nau­do­da­ma si­tua­ci­ja Mask­va ga­lu­ti­nai nu­me­tė vi­sas kau­kes ir pa­de­mons­tra­vo grį­ži­mą prie ag­re­sy­vios ir eks­pan­si­nės po­li­ti­kos.

Krymas ir šiandien lieka užgrobtas, o karinis konfliktas Donbase – neišspręstas. Dabar įtampa bręsta ir Kerčės sąsiauryje. Visi šie įvykiai turėjo bei tebeturi poveikį ir mūsų regionui, tad ši sukaktis simboliškai yra reikšminga ir mums.

Prisiminti apie Maidano įvykius logiškiausia būtų pasakojant apie žmonių pasiryžimą ginti savo vertybes, nesitraukti iš gatvių nei dieną, nei naktį. Taip pat vertėtų įtikinamai ir spalvingai pavaizduoti kylančius į dangų Maidano laužų dūmus ir pan. Tiesa, aš to negaliu padaryti, nes stebėjau minėtus įvykius per atstumą – nebuvau tarp žurnalistų, dirbusių Maidano įkarštyje. Tiesa, buvau Kijeve likus maždaug mėnesiui iki minėtų – tada net neprognozuotų – įvykių.

Iš tikrųjų, minėtas apsilankymas Kijeve leido man geriau suprasti vėliau kilusius Maidano protestus. Bendraudamas tada tiek su pažįstamais, tiek su atsitiktiniais pašnekovais jaučiau stiprų Ukrainos visuomenės nusivylimą viskuo – valdžia, ekonomine padėtimi, galima sakyti – net savo valstybe. Tokioje situacijoje asociacijos sutartis, kurią Ukrainai siūlė Europos Sąjunga, atrodė kaip paskutinė viltis, jog pozityvūs pokyčiai yra įmanomi. Todėl drįstu teigti, kad žmonės išėjo į gatves Kijeve bei vėliau suvažiavo į Maidaną iš visos šalies netgi ne todėl, kad taip stipriai geidė būtent europinės integracijos, o dėl tos priežasties, kad atsisakęs pasirašyti asociacijos sutartį su ES tuometinis prezidentas Viktoras Janukovičius faktiškai sutrypė jų viltis ir svajones. Neatsitiktai ir Maidano įvykiai kitaip dar yra vadinami Orumo revoliucija.

Kaip visą tai reikėtų vertinti šiandien? Sakyčiau, jog esminis vertinimas nesikeičia – ukrainiečiai anuomet parodė, jog jiems užtenka pilietinio ryžto ginti savo įsitikinimus ir svajones. Pademonstruota tai buvo ne pirmą kartą – galime prisiminti dar 2004 metai praūžusią vadinamąją Oranžinę revoliuciją. Tačiau, deja, ir Maidano pasekmes iš dalies primena tos pačios Oranžinės revoliucijos rezultatą. Būtinos reformos Ukrainoje stringa, pasitikėjimą praranda ir žmonės, atėję į valdžią ant Maidano bangos, o korupcija ir toliau ėda valstybės organizmą.

Ukrainą stipriai alina ir konfliktas Donbase. Separatistiniai dariniai – vadinamoji „Donecko liaudies respublika“ ir „Luhansko liaudies respublika“ – išlieka pilkomis, nekontroliuojamomis zonomis. Jų situacija primena kitų teberusenančių užšaldytų konfliktų situaciją. Abchazijos, Pietų Osetijos ar Padniestrės pavyzdys rodo, jog tokioje būsenoje nepripažintos teritorijos gali egzistuoti ištisus dešimtmečius, prisitaikydamos prie esančios padėties. Tuo pat metu tokias teritorijas galima prilyginti negyjančioms žaizdoms valstybės kūne – su visomis atitinkamomis pasekmėmis.

Kaip ir minėta, šiandien įtampa auga ir Kerčės sąsiauryje, jungiančiame Juodąją ir Azovo jūras. Rusija provokuoja ten naują konfliktą su Ukraina.

Kaip ir minėta, šiandien įtampa auga ir Kerčės sąsiauryje, jungiančiame Juodąją ir Azovo jūras. Rusija provokuoja ten naują konfliktą su Ukraina. Vakar Rusijos pajėgos užgrobė trys ukrainiečių laivus, bandžiusius nuplaukti iš Odesos į Mariupolį.

Kita vertus, vėlgi – pakankamai paradoksaliai, būtent agresyvūs Rusijos veiksmai padėjo daliai ukrainiečių „atrasti“ savo šalį. Kaip aš ir minėjau, dar likus mėnesiui iki Maidano dalis Ukrainos gyventojų patys kalbėjo apie savo valstybę kaip apie „failed state“ (t. y. „žlugusią valstybę“). Tačiau kai apie tai džiaugsmingai prabilo Rusijos propaganda, kuri lydėjo ir palaikė agresiją prieš Ukrainą – šalies visuomenėje sustiprėjo supratimas, kad savo šalis ir jos nepriklausomybė yra nekvestionuojama vertybė, kurią privalu ginti.

Maidano įvykiai privertė atsibusti ne tik Ukrainos gyventojus. Krymo užgrobimas bei kiti įžūlus Maskvos veiksmai tapo šaltu dušu ir Vakarų pasauliui. Iki to momento niekas negalėjo pagalvoti, kad XXI amžiuje Europoje gali būti taip drastiškai ignoruojami bei pažeidinėjami tarptautinės teisės normos. Tragiškų Ukrainos įvykių pasekmės yra įvairialypės. Pavyzdžiui, į aktualią darbotvarkę grįžo gynybinė NATO aljanso funkcija. Galiausiai, dar senovės Romoje karinio atgrasinimo strategija apibūdindavo labai paprastai: „Si vis pacem, para bellum“ (t. y. „Nori taikos – ruoškis karui“).

Akivaizdu, kad Maidanas ir po jo sekę sukrėtimai gali būti vertinami kaip kertiniai XXI amžiaus įvykiai Europoje. Gal šis teiginys yra ir pernelyg drąsus, turint galvoje, kad istorijos mastu penki metai yra menkas laikotarpis tam, kad galima būtų adekvačiai įvertinti tiek Maidano reikšmę, tiek jo tikras pasekmes, tačiau pojūčiai šiandien yra būtent tokie – įvykiai Kijevo Nepriklausomybės aikštėje ir tai, kas sekė po jų – tapo lūžio tašku, į kurį, kalbant apie mūsų regiono politines aktualijas, visą laiką dabar tenka atsigręžti.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius