Pažeidžiamiausia – politinė sistema
Jau tra­di­ci­ja tam­pan­ti Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to (VSD) ir An­tro­jo ope­ra­ty­vi­nių tar­ny­bų de­par­ta­men­to (AOTD) bend­ra me­ti­nė grės­mių ana­li­zė yra ver­tin­ga prie­mo­nė, at­krei­pian­ti vi­suo­me­nės dė­me­sį į ap­lin­ką, ku­rio­je gy­ve­na­me. Pa­ly­gin­ti su anks­tes­nė­mis ana­li­zė­mis, šių­me­tė yra ap­ta­kiau­sia, jos to­nas – ge­ro­kai švel­nes­nis.

Karinė dalis, kaip visada, yra konkretesnė. Rusija toliau stiprina pajėgumus prie mūsų sienų, Karaliaučiaus krašte atsirado tankų pulkas. Šioje nedidelėje teritorijoje yra sukurta šiuolaikinė tvirtovė, įvairių tipų moderniausios ginkluotės branduolys, skirtas Kremliaus kontrolei Baltijos jūroje sustiprinti, o esant reikalui, atkirsti Baltijos valstybes nuo likusios NATO dalies. Panašūs branduoliai sukurti per visą perimetrą nuo Arkties per Baltijos, Juodąją iki pat Viduržemio jūros.

Nors Rusijos ginklavimasis prie pat mūsų sienų tęsiasi, šiandien jaučiuosi saugesnė ir pritariu žvalgybų pateiktoms išvadoms, kad tiesioginė karinė grėsmė sumažėjo dėl mūsų pačių ir viso NATO sprendimų. Rusijos prezidentas yra oportunistas – eina ten, kur gali eiti ir kur jam leidžiama eiti. Po agresijos prieš Ukrainą NATO priėmė svarbius atgrasymui skirtus sprendimus. Nors dislokuotos nedidelės pajėgos neuždengia visų saugumo plyšių, tačiau jos yra. O svarbiausia, kad atsirado supratimas ir adekvatus grėsmių vertinimas pačiame NATO. Beveik adekvatus.

Hibridinių grėsmių dalis, kaip jau sakiau, yra daug aptakesnė, „minkštesnė“, nei buvo ankstesniais metais. Kremlius liko toks pat agresyvus, praėjusiais metais parodė savo brutalumo lygį nuodydamas žmones Didžiojoje Britanijoje, meluodamas, žudydamas sau nepalankius žurnalistus net Centrinėje Afrikoje. Tad kas pasikeitė Lietuvoje, jei tarnybos taip pakeitė toną?

Niekaip negaliu sutikti, kad Kremliui tas pats, kas taps Lietuvos prezidentu, ir kad jis neturi sau palankių kandidatų.

Pajuokaudama galiu spėlioti: gal pasikeitęs tonas yra žinutė Kremliui, kad jam mūsų šalyje nelabai sekasi ir kad niekas čia jo šnipų labai nebijo. Dėl to sutikčiau. Lietuva nėra palanki vieta Rusijos žvalgybininkų pasivaikščiojimams. Ir tai yra labai gerai.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Man sunku patikėti, kad Kremlius nenusižiūrėjo sau palankaus kandidato į prezidentus ir kad nebando atakuoti savo trolių rankomis to, kurio labiausiai nenorėtų. Užtenka pasižiūrėti į organizuotai užplūstančius komentarus portaluose, kad suprastum ypatingą Sankt Peterburgo trolių fabriko auklėtinių neapykantą vienai kandidatei.

Nacionalinio saugumo požiūriu, šiandien pažeidžiamiausia – politinė sistema.

Taip, VSD, neturėdamas akivaizdžių teisme įrodomų faktų, negali daryti analitinių išvadų, nors tendencijos yra aiškios. VSD ne kartą tiek Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdžiuose, tiek viešose ataskaitose yra sakęs, kad Kremlius aktyviai veikia per Vladimiro Putino aplinkos oligarchų verslą. Suprantu delikačią tarnybos situaciją, kai Kremliaus oligarchų verslo partneris yra Seimo daugumos lyderis.

Man belieka patarti, perfrazuojant JAV prezidentą Ronaldą Reaganą, nebijoti matyti to, kas yra matoma. Gali būti, kad VSD pareigūnai nenori būti apkaltinti besikišantys į politinius procesus. Tai suprantama. Tačiau niekaip negaliu sutikti, kad Kremliui tas pats, kas taps Lietuvos prezidentu, ir kad jis neturi sau palankių kandidatų. Svarbūs net ir savivaldos rinkimai.

Sakartvele, Latvijoje per rinkimus taip pat nebuvo pastebėta agresyvių kibernetinių atakų, bandymų žlugdyti rinkimus ar pan. Kibernetinių atakų Lietuvoje gali ir nebūti. Ir kam to reikia? Juk vidaus įrankiai darbą atlieka tinkamai. Latvijoje – Nilas Ušakovas, Sakartvele – Bidzina Ivanišvilis, Lietuvoje – patys matote kas. Kremlius gerokai pakeitė savo taktiką. Kazimiera Prunskienė, Viktoras Uspaskichas ar Rolandas Paksas buvo atviriau prorusiški, o po Krymo aneksijos Rusijos kunigaikštienės titulai jau ne tokie veiksmingi, o gal net žalingi pačiam Kremliui. Dabar visoje Europoje veikiama per nacionalistines idėjas bei partijas. Vokietijoje – per AfD, Prancūzijoje – per Le Pen, Italijoje – per nesisteminius lyderius, reikalaujančius sankcijų Rusijai nutraukimo.

VSD užsimena apie tai, tačiau, mano nuomone, žiniasklaidai buvo paleista pernelyg optimistinė žinia dėl kandidatų.

Kad neatsitiktų taip, kad po kokių dešimties metų vėl užsiimsime istoriniais tyrimais, kaip 2019 metais Kremlius bandė užvaldyti Lietuvos politiką.

Rasa Juknevičienė yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pavaduotoja, TS-LKD frakcijos narė