Pavėluotas bankrotas – nebūtinai tyčinis
Įmo­nės va­do­vui, pa­žei­du­siam par­ei­gą lai­ku kreip­tis į teis­mą dėl val­do­mos įmo­nės ban­kro­to by­los iš­kė­li­mo, ga­li kil­ti par­ei­ga at­sa­ky­ti už vi­sas įmo­nės sko­las, ta­čiau tik tuo at­ve­ju, jei eg­zis­tuo­ja ty­či­nio ban­kro­to po­žy­miai – fak­tiš­kai ne­mo­kio­je įmo­nė­je ty­či­niais veiks­mais dar es­min­giau pa­blo­gi­na­ma įmo­nės tur­ti­nė pa­dė­tis.

Tokį išaiškinimą, atribojantį pavėluotą bankrotą nuo tyčinio, pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) kolegija, pakartotinai atskirdama vadovo atsakomybę pavėluoto ir tyčinio bankroto atvejais.

Įmonių bankroto įstatymas nustato vadovo pareigą inicijuoti bankroto bylą ne vėliau nei per 5 dienas, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Šią pareigą pažeidusio vadovo atsakomybė paprastai ribojama tik dėl pavėluoto bankroto bylos iškėlimo kilusios žalos dydžiu.

Tačiau LAT išaiškino, kad tie atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar esmingiau pabloginama įmonės turtinė padėtis, gali būti laikomi tyčiniu bankrotu bei lemti platesnės vadovo atsakomybės ribas.

Teismas šią poziciją argumentavo tuo, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą, todėl šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (tokiais sandoriais nelaikomi sandoriai, kuriais siekiama tęsti įmonės veiklą, pavyzdžiui, atliekant einamuosius mokėjimus ar atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla).

Taigi, pateiktu LAT išaiškinimu, viena vertus, išplėsta tyčinio bankroto sąvoka, t. y. kad tyčiniu bankrotu laikomas ne tik sąmoningai blogas įmonės valdymas, privedęs įmonę prie nemokumo, bet ir jos netyčinio nemokumo metu vykdytas sąmoningas įmonės finansinių įsipareigojimų didinimas.

Kita vertus, pavėluotas bankrotas buvo aiškiai atskirtas nuo tyčinio, o kartu ir dar kartą atribota vadovo atsakomybė. Pirmuoju atveju vadovo atsakomybė paprastai ribojama tik dėl pavėluoto bankroto bylos iškėlimo kilusios žalos dydžiu, o pripažinus bankrotą tyčiniu, vadovo atsakomybė gali kilti už visas likviduotos bankrutavusios įmonės skolas. Be to, nustačius tyčinį bankrotą, informuojama prokuratūra, kuri vertina ar nėra nusikalstamos veikos, pavyzdžiui, nusikalstamo bankroto, požymių.

Įvertinus aptariamą LAT 2018–07–19 nutartimi civ. b. Nr. 3K-3–297–915/2018 pateiktą išaiškinimą, įmonių vadovams nustačius, kad įmonė negali ar negalės atsiskaityti su kreditoriais, rekomenduotina nedelsiant kreiptis į įmonės akcininkus dėl mokumo atkūrimo, o šio neatkūrus – inicijuoti bankroto bylą. Taip pat šiuo laikotarpiu rekomenduotina susilaikyti nuo nebūtinų sandorių ir taip sumažinti galimai kilsiančios atsakomybės ribas.

Jurgita Najulytė yra LEADELL Balčiūnas ir Grajauskas advokatų kontoros vyresnioji teisininkė