Pavasarinis politinis laukas

Pažvelgus į pavasarinį politinį lauką, akys užkliūva už kelių dalykų. Pirmiausia – klausimas dėl Liberalų sąjūdžio (LS) ateities, kylantis bylai dėl šios partijos atstovų ryšių su verslu pasiekus teismą. Privačiuose pokalbiuose ne vienas politikos stebėtojas skeptiškai vertina LS ateitį, tačiau tokių skeptikų norisi paklausti, kaip tada atrodys dešiniųjų stovykla, kai joje liks tik Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD).

Galima prognozuoti, kad Saulius Skvernelis toliau laikysis kietos taktikos ir nevengs griežto Dalios Grybauskaitės veiksmų vertinimo.

Tai, kad ankstesnė LS vadovybė prarado tikrovės jausmą ir ėmė pyktis su įstatymu, jokiu būdu nereiškia, jog kažkur išnyksta paprasti įstatymų nepažeidinėjantys partijos nariai bei liberalų rinkėjai. Pastarųjų yra daugiau kaip 100 tūkst. ir vargu ar jie balsuotų už kurią nors kitą partiją. Į teisiamųjų suolą sėdusių buvusių LS lyderių politinis ir asmeninis likimas yra teismo rankose, o partija turi gyvuoti toliau. Be LS konservatoriai gali pamiršti savo norus kada nors tapti valdančiąja partija.

Už akių kliūva ir prezidentės Dalios Grybauskaitės susikirtimas su premjeru Sauliumi Skverneliu dėl žemės ūkio ministro Broniaus Markausko. Kalbant apie šį susikirtimą, reikia išskirti kelis aspektus. Pirmas – tai klausimas, turėjo ar ne ministras atsistatydinti. Skirtingi atsakymai į šį klausimą grindžiami skirtingais ministro veiklos vertinimais.

Prezidentė rėmėsi tuo, kad B. Markauskas pažeidė Konstituciją, o premjeras savo poziciją grindė tuo, jog savo veiksmais B. Markauskas neužsitraukia baudžiamosios atsakomybės. Premjero kreipimasis į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą buvo aiškus tokios pozicijos įrodymas. Taip, Konstitucijos pažeidimas nekelia baudžiamosios atsakomybės klausimo, tačiau pažeidimas yra pažeidimas.

Trečiadienį paskelbtas B. Markausko sprendimas trauktis iš ministro posto reiškia, kad nugalėjo požiūris į šią istoriją kaip į Konstitucijos pažeidimą. Nugalėjo požiūris, kad tai, kas galima ūkininkui, negalima Seimo nariui ir ministrui. Kita vertus, buvo sunku įsivaizduoti, kaip B. Markauskas būtų galėjęs dirbti ministru ir bendrauti su prezidente, kuri jį laiko pažeidusiu Konstituciją. Jis galėjo būti tiesiog ignoruojamas.

Kitas aspektas – prezidento ir premjero sąveika. Svarstant šį klausimą, reikia skirti tris lygius. Pirmas – konstitucinės taisyklės, apibrėžiančios šią sąveiką. Kiek teko skaityti memuarinėje literatūroje, tarp mūsų Konstitucijos autorių buvo ir tokių, kurie norėjo stiprios prezidento institucijos bei matė šiame poste Vytautą Landsbergį, ir tokių, kurie pasisakė už parlamentinę sistemą, kurioje prezidentas turėtų tik simbolines galias. Stiprios prezidento institucijos šalininkai organizavo net referendumą, kuriame bandyta priimti būsimos Konstitucijos skirsnį, skirtą prezidentui.

Taigi, vieni stengėsi į Konstituciją įrašyti kuo didesnes prezidento galias, kiti – jas sumažinti. Turime dvigalvę vykdomąją valdžią – prezidentą ir Vyriausybę. Tokia valdžia kyla iš skirtingų šaltinių, todėl prezidento ir Vyriausybės funkcijas Konstitucijos autoriai atidalijo. Tačiau ar įmanoma nurodyti prezidentui, kad jam priklauso tik užsienio politika, nes vidaus politika priklauso Vyriausybei? Konfliktas užprogramuotas?

Antras lygis – politinių jėgų išsidėstymas Seime. Dabar čia yra stipri ir drausminga dauguma, todėl drįsčiau teigti, kad „valstiečiai“ ir jų Vyriausybė labai korektiškai bendrauja su prezidente. Prisiminkime, kad turėdami tokią daugumą 1997 metais konservatoriai su prezidentu Algirdu Brazausku bendravo ne taip korektiškai.

Trečias lygis – prezidento ir premjero postus turinčių žmonių asmenybės, jų būdas, temperamentas ir t. t. D. Grybauskaitei savotiškai pasisekė, kad tiek Andrius Kubilius, tiek Algirdas Butkevičius nėjo (kad ir dėl skirtingų priežasčių) į atvirą konfliktą su prezidente, nors ir buvo dėl ko konfliktuoti. O S. Skvernelis, dar būdamas tiek policijos generaliniu komisaru, tiek vidaus reikalų ministru, parodė, kad nebijo susikirsti su aukščiausiais valstybės pareigūnais.

Kad geriau išryškėtų asmeninių savybių svarba, siūlau pafantazuoti. Tarkime, 2019 metais S. Skvernelis tampa prezidentu, o 2020 metais D. Grybauskaitės vedamas TS-LKD kandidatų sąrašas užsitikrina daugumą Seime ir šio sąrašo lyderė tampa premjere. Esu tikras, kad tokia premjerė nebijotų konfliktuoti su prezidentu, o šis taip pat nesileistų stumdomas. Kitas klausimas – ar dėl to geriau būtų valstybei.

Grįžtant į tikrovę galima prognozuoti, kad S. Skvernelis toliau laikysis kietos taktikos ir nevengs griežto D. Grybauskaitės veiksmų vertinimo. Tai lems ne tik premjero būdas, bet ir tai, kad prezidentei lieka vieni metai šiame poste – ne veltui amerikiečiai sugalvojo „šlubos anties“ metaforą. B. Markausko istorija ir atsistatydinimas nieko šiuo klausimu nepasako, nes žemės ūkio ministras tikrai pažeidė Konstituciją, ir nebuvo prasmės stengtis jį palikti poste.

Dar vienas dalykas, už kurio užkliūva akys, – dviejų žinomų žurnalistų tekstai apie tai, kad viešojoje erdvėje „valstiečiai“ bei jų lyderiai yra pernelyg demonizuojami ir kad toks nuolatinis puolimas prieš juos tik gausina šios partijos rinkėjų gretas bei skaldo visuomenę. Jei šie žurnalistai teisūs, tai natūraliai kyla klausimas, kodėl „valstiečiai“ yra taip puolami. Negi tik dėl to, kad jie yra išsišokėliai tuo požiūriu, jog nepelnytai laimėjo tiek daug mandatų?

Nejaugi „valstiečių“ kritikai nėra savarankiški, o tik įgyvendina kažkokį tamsių jėgų planą suskaldyti mūsų visuomenę į elitą ir „runkelius“? Gal ta kritika ir totalus puolimas išreiškia nusivylimą ir pyktį, kad suvilioję pažadais daryti būtinas reformas „valstiečiai“ pasirodė esantys tokie patys kaip ir socialdemokratai, konservatoriai ar „darbiečiai“, rimtoms reformoms neturintys nei politinės valios, nei intelektinės potencijos?

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas