Patikimumas – esminis žurnalistikos turtas
Prieš šven­tes vo­kie­čių žur­na­lis­ti­ką su­pur­tė stip­rus skan­da­las. Pa­aiš­kė­jo, jog vie­no įta­kin­giau­sio žur­na­lo „Der Spie­gel“ žur­na­lis­tas pra­ma­ny­da­vo kai ku­rias sa­vo straips­nių de­ta­les ir da­ry­da­vo tai nuo­lat. 

Pažymima, kad kalba eina apie vieną populiariausių šio leidinio autorių Claasą Relotiusą, kuris buvo vertinamas kaip jauna vokiškos žurnalistikos žvaigždė bei gana dažnai tapdavo prestižinių apdovanojimų laureatu. Pažymima, kad paskutinį profesinį apdovanojimą jis gavo kaip tik tą dieną, kai buvo demaskuotas.

Deja, bet ši istorija nėra unikali. Galima prisiminti kitus panašius nutikimus. Viena žinomiausių tokio pobūdžio istorijų yra susijusi su amerikiečiu Stephenu Glassu, kuris dirbo prestižiniame JAV žurnale „The New Republic“ praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Jis išgalvodavo savo reportažų veikėjus ir net kurdavo fiktyvius tinklalapius, kad apgautų kolegas, tikrinusius faktus. Vėliau, po demaskavimo, jis aprašė visą tai autobiografinėje knygoje, kuri taip pat buvo ekranizuota.

„Der Spiegel“ jau pavadino visą šią istoriją blogiausiu dalyku, kuris nutiko žurnalui per 70 jo gyvavimo metų.

Pažymima, kad C. Relotiusas buvo kiek išradingesnis nei S. Glassas. Jis neišgalvodavo savo istorijų ir veikėjų, tačiau prigalvodavo savo medžiagoms spalvingų detalių, taip pat ne visada tikrai susitikdavo su straipsnių herojais, o nemažą dalį informacijos tiesiog surinkdavo iš atvirų šaltinių internete. Nežiūrint į tai, C. Relotiuso veiksmai vienareikšmiškai interpretuojami kaip su žurnalisto vardu nederantis elgesys. Paaiškėjus , kad žurnalistas apgaudinėjo savo skaitytojus, kolegas ir žurnalo vadovybę – jis tuojau pat buvo atleistas iš „Der Spiegel“.

Šioje istorijoje galima aptikti ir kitų svarbių aspektų. Pats C. Relotiusas pasakė savo kolegoms, kad elgtis nesąžiningai jį vertė nesėkmių baimė. Realios, žurnalistų aprašomos istorijos ne visada būna tokio įdomios ir spalvingos, kaip išgalvotos ar atitinkamai pagrąžintos. C. Relotiusas stengėsi visais įmanomais būdais išsaugoti jau minėtą jaunos Vokietijos žurnalistikos pažibos statusą. Ilgą laiką jam tai pavykdavo padaryti (pranešama, kad bendradarbiauti su „Der Spiegel“ minėtas žurnalistas pradėjo 2011 metais, o pastaruoju metu buvo etatiniu šio leidinio autoriumi). Žvaigždės statusas padėdavo C. Relotiusui gana sėkmingai įgyvendinti savo manipuliacijas, nes už faktų patikrą atsakingi jo kolegos žiūrėjo į šio autoriaus straipsnius ne taip kritiškai, kaip į kitų žurnalistų. C. Relotiusui pavykdavo praslysti ir dėl tos priežasties, kad anksčiau jis pripažindavo pavienes klaidas, kai jo straipsniuose rasdavo neatitikimų. Būtina paminėti, jog žurnalistai yra žmonės ir jie irgi klysta – todėl ir aptiktos C. Relotiuso straipsnių klaidos kurį laiką nesignalizavo apie tai, kad čia gali būti rimtesnių problemų.

Būtina paminėti ir tai, jog aptariamas skandalas gali turėti ir platesnes pasekmes. Panašu, kad kai kurių detalių išgalvojimas ir savo publikuotų istorijų pagražinimas yra ne vienintelė C. Relotiuso nuodėmė. Pažymima, kad prisidengdamas savo autoritetu minėtas žurnalistas siuntė elektroninius laiškus skaitytojams, ragindamas aukoti lėšas vaikams-našlaičiams iš Sirijos. Laiškuose buvo nurodoma asmeninė C. Relotiuso sąskaita, o iš skaitytojų gautus pinigus jis tiesiog pasisavino.

Pažymima, kad prisidengdamas savo autoritetu minėtas žurnalistas siuntė elektroninius laiškus skaitytojams, ragindamas aukoti lėšas vaikams-našlaičiams iš Sirijos.

„Der Spiegel“ jau pavadino visą šią istoriją blogiausiu dalyku, kuris nutiko žurnalui per 70 jo gyvavimo metų. Tokiam vertinimui galima pritarti, juo labiau, kad minėta istorija yra rimtesnė nei vien lokalus nesąžiningos žurnalistikos pavyzdys. Kontekstu šiuo atveju turėtų būti visa situacija su vadinamosiomis netikromis naujienomis, tikslingai skleidžiama propaganda ir „trolių fabrikų“ realybe, kuri turi aiškų poveikį šiuolaikiniam pasauliui. Tikra, patikima ir sąžininga žurnalistika vadinama geriausiu atsaku į minėtus iššūkius. Tai yra esminė viltis, jog tiesa iš tikrųjų egzistuoja, o realybė gali būti atspindėta profesionaliai ir pakankamai objektyviai. C. Relotiusas šiuo atveju (kaip anksčiau ir S. Glassas) yra savotiškai kenksmingesnis už visus egzistuojančius trolius ir apmokamus propagandistus, nes tokie žmonės diskredituoja žurnalisto vardą ir profesiją. „Der Spiegel“ vadinamas vienu rimčiausių ir patikimiausių leidinių Vokietijoje, tačiau šiandien jo reputacijai suduotas stiprus smūgis. Žurnalas stengiasi įveikti šią profesinę krizę, siekdamas kuo išsamiau nušviesti skandalą su C. Relotiusu. Tiesa, pačioje žurnalistų bendruomenėje nuomonės dėl „Der Spiegel“ reakcijos tinkamumo išsiskyrė. Vieni mano, jog žurnalo atvirumas yra sveikintinas. Kitiems atrodo, jog iš šios istorijos „Der Spiegel“ daro jauką skaitytojams, o tai, kaip ji aprašyta žurnalo puslapiuose – pernelyg primena to paties C. Relotiuso tekstus.

Bet kuriuo atveju, minėta istorija dar karą primena, kad ne viskas yra auksas kas auksu tviska. Tuo pat metu žurnalisto reputacija ir leidinio patikimumas tampa brangstančia valiuta nuolat netikrų naujienų atakuojamame masinės informacijos pasaulyje. Panašu, kad minėtus reputaciją ir patikimumą dabar teks nuolat įrodinėti – tiek naujiems leidiniams, tiek, nežiūrint į ankstesnius pasiekimus, ir žurnalistikos flagmanams.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius