Paslėptasis adventas
Sau­go­ki­tės, kad jū­sų šir­dis ne­bū­tų ap­sun­ku­si nuo gar­džių val­gių, svai­ga­lų ir kas­die­nių rū­pes­čių, kad to­ji die­na ne­užk­lup­tų jū­sų ne­ti­kė­tai. (Sek­ma­die­nio Evan­ge­li­ja)

Tikriausiai labiausiai prarastas liturginis laikas šiandienos pasaulyje yra adventas. Keturios savaitės iki Kalėdų pasižymi nebe neskubriu ruošimusi pasitikti Išganytojo Įsikūnijimo šventes, o beatodairišku lėkimu per parduotuves, kurios Kalėdas pradeda švęsti tuoj po Vėlinių. Net ir norėdamas išgyventi Adventą, turėtum mėnesiui užsidaryti kontempliatyviame vienuolyne, nes miesto šurmulys išmuša iš vėžių. Tačiau Bažnyčia mus kviečia pabandyti atrasti Advento prasmę ir grožį.

Tad kviečiu pradėti Advento kelionę. Pirmas Advento sekmadienis. Kita liturginė spalva, pirmosios Advento žvakės uždegimas. Per keturias savaites keliausime Senojo Testamento pranašysčių takais, kol galiausiai išvysime pranašų žadėtąjį – Emanuelį – Dievą su mumis.

Šio sekmadienio liturgijoje nuolat minima širdis. Štai Mišių įžangos priegiesmis skelbia: „Mano širdis į tave, Viešpatie, kyla, Viešpatie, viliuosi tavim, kad man neteks rausti, kad priešas dingsties neturės dėl manęs džiaugtis. Juk niekas šlovės nepraranda, kas tavim vilias.“ Šis tikinčio troškimas pakartojamas ir psalmės priegiesmyje: „Mano širdis į tave, Viešpatie, kyla: išmokyk mane takais tavo eiti.“ Antrame skaitinyje apaštalas Paulius prašo, „kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai vėl ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais“. Galiausiai Viešpats Jėzus Evangelijos ištraukoje įspėja: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo gardžių valgių, svaigalų ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai.“

Per šį adventą atraskime gailestingumo darbus, išmokime atsisakyti ne vien mėsos, kavos ar saldumynų, bet ir noro teisti kitus, noro klausytis tik savo nuomonės, tuščio laiko švaistymo, pagaliau apsispręskime Kalėdas pradėti švęsti Kūčių vakarą, o ne tada, kai to nori prekybininkai.

Bibline kalba žmogaus širdis reiškia pačią žmogaus esmę, tai, kas jis yra. Širdies nuostata lemia visus žmogaus apsisprendimus, jo gyvenimo nuostatas. Todėl Šventajame Rašte daug kartų minima „užkietinta širdis,“ „akmeninė širdis“ ir žadama duoti naują, kūninę širdį – atvirą Dievui ir Jo malonei.

Advento laikas yra puiki galimybė „širdies operacijai“ – savo nuostatoms, dvasiniam žvilgsniui pakeisti. Jei supaprastinsime adventą iki laiko, skirto pasiruošti Kalėdoms, ir tarp dovanų pirkimo bei namų tvarkymo rasime laiko išpažinčiai – tai tikrai nebus tai, ko iš mūsų nori Viešpats. O Jis nori mūsų pačių, ne to, ką jam duodame ar ką dėl Jo darome, bet mūsų pačių. Viešpats Jėzus nori gyventi su mumis ir mumyse. Visada. Ne vien sekmadieniais ar per šventes, bet VISADA. Esame pasaulyje, bet ne iš pasaulio ir ne pasauliui.

Mūsų širdis – tai yra mūsų vidinis centras, – turi būti nukreipta į Viešpatį. Štai kodėl per kiekvienas šv. Mišias kunigas mus ragina: „Aukštyn širdis!“ O mes atsakome: „Keliame į Viešpatį!“ Turime visuomet žvelgti į Viešpatį, kad šio gyvenimo keliuose išliktume nesuklaidinti ir nepaklaidinti. Turime kartu su psalmininku kartoti: „Mano širdis į tave, Viešpatie, kyla: išmokyk mane takais tavo eiti.“ Išmokyk, išmokyk mus, Viešpatie, kasdienybėje gyventi taip, kaip Tau patinka, kad mūsų širdys būtų tvirtos nepeiktino šventumo, kad jos nebūtų apsunkusios nuo buities rūpesčių ir džiaugsmų.

Per šį adventą atraskime gailestingumo darbus, iš naujo išgyvenkime susitikimą su mus mylinčiu Viešpačiu skaitant Šventąjį Raštą, išmokime atsisakyti ne vien mėsos, kavos ar saldumynų, bet ir noro teisti kitus, noro klausyti tik savo nuomonės, tuščio laiko švaistymo, pagaliau apsispręskime Kalėdas pradėti švęsti Kūčių vakarą, o ne tada, kai to nori prekybininkai. Nepirkime nereikalingų daiktų, geriau tuos pinigus paaukokime labdarai ar vargingai šeimai, kurią pažįstame. Atraskime tai, ką iš mūsų atėmė šis laikotarpis – laukimo džiaugsmą. Ryžkimės teisiais darbais pasitikti ateinantį Kristų, kaip to prašo Mišių pradžios malda.

Robertas Urbonavičius yra kunigas, dirbantis vikaru Ukmergės Šv. Petro ir Povilo parapijoje