Paslaptingai paveldosaugos reformai artėjant
Ži­niask­lai­do­je pa­si­ro­dė in­for­ma­ci­ja apie val­džios ka­bi­ne­tuo­se už­gi­mu­sią dar­bo gru­pę nau­jam kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gą reg­la­men­tuo­jan­čiam įsta­ty­mui par­eng­ti. Pa­sak kul­tū­ros mi­nis­trės, bus ku­ria­mas nau­jas, in­teg­ruo­tas pa­vel­do prie­žiū­ros mo­de­lis. Iš pa­vie­nių tos sri­ties spe­cia­lis­tų ko­men­ta­rų ga­li­ma su­pras­ti, kad nie­kas dar ne­ži­no ti­krų­jų mi­nė­to įsta­ty­mo pa­kei­ti­mo ini­cia­to­rių tiks­lų.

Kad ir kas būtų toje kol kas paslaptingoje darbo grupėje, jie įžengė į tokią pelkę, iš kurios sausi jau nebeišlips. Kultūros paveldo apsauga Lietuvoje yra, ko gero, labiausiai apleista valstybinės kontrolės sritis.

Kad ir kas būtų toje kol kas paslaptingoje darbo grupėje, jie įžengė į tokią pelkę, iš kurios sausi jau nebeišlips.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mūsų materialūs kultūros lobiai prižiūrimi gana neblogai. Kultūros paveldo apsaugos politiką padeda formuoti Valstybinė kultūros paveldo komisija. Ši marga įvairaus profilio specialistų kompanija yra vienintelė, į kurios paveldo srities pasiūlymus privalo įsiklausyti aukščiausios valdžios institucijos. Deja, tai strategijų ir konvencijų aukštybėse sklandanti organizacija, kuri nekelia grėsmės stiklainių ant barokinių stogų statytojams.

Šiems grėsmę turi kelti svarbiausiame paveldo apsaugos poste budintis Kultūros paveldo departamentas (KPD). Panašiai ir yra – daugelis teismuose užgrūdintų KPD inspektorių yra kvalifikuoti profesionalai, veikiantys pagal griežtas instrukcijas. Per individualius pokalbius nė vienas specialistas nepalieka abejonių dėl kompetencijos ir atsidavimo darbui.

Tačiau, pagal hierarchiją kylant į viršų, prasideda problemos. Didžiausia jų – dabartinės KPD vadovybės pajėgumas organizuoti darbą ir išbristi iš paveldosaugos krizės. Ištisos paveldo grupės yra visiškai apleistos ir kol kas nematyti jokių prošvaisčių, kad KPD imtųsi kokių nors veiksmų jas apsaugoti. Mažoji architektūra, senieji keliai, medinis paveldas nyksta priešmirtinėje agonijoje. Kalbėti apie dvarų ir senamiesčių apsaugą jau tapo banalu – regis, rankas nuleidžia net ir aktyviausi visuomenininkai.

Tačiau KPD jokių didesnių problemų nekelia į viešumą, jo vadovai atrodo sotūs ir laimingi. Drumsčiantiems ramybę nekompetentingiems niurzgliams pakišama statistika apie šuoliais gerėjančią paveldo būklę.

KPD vykdo ir kultūros vertybių apskaitą, ir paveldotvarką, ir kontrolę. Ši žinyba pati kontroliuoja savo darbą, todėl neiškyla ir nusiskundimų, kad su prisiimtais milžiniškais krūviais ji net teoriškai nepajėgi susidoroti. KPD akivaizdžiai trūksta specialistų aprėpti platų veiklos barą nuo neolito pilkapių iki partizaninio karo objektų. Nesuvokiama, kaip vienas inspektorius gali užtikrinti daugelio objektų, išmėtytų keliuose rajonuose, apsaugą.

Priešingai nei kokie nors idėjinei vienatvei pasmerkti mokesčių inspektoriai, paveldo sargai galėtų tikėtis gausybės istorijos ir paveldo mėgėjų pagalbos. Tačiau KPD turi stulbinamų gebėjimų paversti savo priešais beveik visus, kurie kokiu nors būdu bando prisiliesti prie materialaus paveldo kultūros. Archeologas, tampomas dėl ataskaitoje nepadėto kablelio, senienų entuziastas, su metalo detektoriumi vaikštinėjantis po kaimyno daržą, močiutė, senamiestyje pasikeitusi supuvusių durų lentą, – visi jie sulaukia nuožmios paveldo žinybos reakcijos ir grasinimų bausmėmis.

„Ir teisingai, – girdžiu šaukiant, – jokio gailesčio pažeidėjams!“ Jei paveldo sargų sukurta sistema veiktų, būtų galima pamilti ir jų pamėgtą konclagerio apsaugininkų įvaizdį. Kad tik paveldas stovėtų, džiugintų lietuvio sielą ir tuštintų turisto piniginę.

Deja, kotedžų senamiesčio zonose statytojams taikomi kitokie įstatymai. Šią situaciją mato visi, ypač – tie, kurie stengiasi būti sąmoningi piliečiai ir tų įstatymų nepažeidinėti. Niekas nedaro tiek žalos paveldosaugos sistemai, kaip joje išsikerojęs dvejopų standartų taikymas. Tokia praktika paveldo sargus pavertė vienišais donkichotais, su kuriais nenori turėti reikalų net istorinį palikimą labai gerbiantys žmonės. Kol kas paveldą bandoma saugoti tik kumštyje gniaužant bizūną, nebandant kurti jokių efektyvesnių skatinimo ir materialinės kompensacijos mechanizmų.

Nors KPD pertvarkyti būtina, pastaruoju metu valdininkų planuojamos kultūros įstaigų reformos rengiamos labai negrabiai, tad ir paveldosaugos pertvarka verčia sunerimti. Nežinoma, ką slepia Vyriausybės vicekanclerio Deivido Matulionio užuomina apie tai, kad ketinama daugiau teisių suteikti savivaldai. Kol kas daugelis savivaldybių kultūros paveldo saugojimo srityje taip pat rodo neįgalumą. Daugelio rajonų merijose už paveldo priežiūrą atsakingų valdininkų paveldosaugininkais nedrįsta vadinti net jų steigėjai. Savivaldos struktūros yra glaudžiai susijusios su vietos verslo interesais ir klasikinio „verslo-paveldo“ konflikto atvejais nedvejodamos stotų į verslo pusę.

Didelė dalis mūsų materialios kultūros palikimo – senieji keliai, kuriais niekas nebevažinėja, palivarkai, kuriuose niekas nebegyvena, kapai, kurių prižiūrėtojai seniai išmirė – atokioje provincijoje tyliai merdi. Todėl mūsų paveldo visuma daugeliui nėra matoma. Vis dėlto turime ir vieną visiems gerai matomą objektą – Gedimino kalną. Šis Lietuvos simbolis tapo ir visos mūsų paveldosaugos būklės simboliu. Slenkantis, griūvantis, aptvertas. Pizos bokštas, jei būtų pas mus, seniai būtų nuvirtęs. O Gedimino pilis dar kažkaip laikosi. Ne todėl, kad mes mokame saugoti. Todėl, kad proseneliai statė kitaip nei mes – ne tik sau, bet ir kelioms palikuonių kartoms.

Vaidas Banys yra istorikas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos narys