Pasakojimas apie Laisvę
Gy­ven­ti lais­vė­je nė­ra leng­va, nes lais­vė nė­ra duo­ty­bė – ją rei­kia iš­si­ko­vo­ti. Lais­vė nė­ra am­ži­na – už ją rei­kia nuo­lat ko­vo­ti. Bet te­gu so­ti ir sau­gi ne­lais­vė ga­li at­ro­dy­ti la­bai gun­dan­čiai, gy­ven­ti lais­viems yra ge­riau, nei ne­lais­viems.

Suskaičiavau, kad jau daugiau, nei pusę savo gyvenimo gyvenu laisvoje Lietuvoje. Per prabėgusius 28-erius metus gimė, užaugo ir subrendo visa Lietuvos piliečių karta, kuriai 1988–1993 metų Atgimimas, Sąjūdis, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, Rugpjūčio pučas ir, galiausiai, Sovietų Armijos išvedimas, pabaigęs Lietuvos išsilaisvinimą, tėra gili istorija iš tų laikų, kai jų dar net tėvų planuose nebuvo.

Pats visa tai prisimenu kaip vakar buvus ir galiu pasakoti, kaip nuo verčiamo paminklo Leninui pado lupau metalo gabalą, kaip važiavau į Baltijos kelią, kaip klausiau transliaciją iš Aukščiausiosios Tarybos, kur stovėjau prie Sitkūnų bokšto, kaip žiūrėjau Gulbių Ežerą ir kaip, galiausiai, per savo buto langą stebėjau iš Visorių garnizono su kaukiančiais signalais išvažiuojančius Rusijos armijos sunkvežimius.

Tad jaučiuosi pakankamai matęs ir patyręs, kad galėčiau papasakoti apie Laisvę tiems, kurie nežino ir nematė, ką reiškia dėl jos kovoti. Nors gink Dieve nemanau tuomet buvęs kažkuo svarbiu – šiaip, vienas iš šimtų tūkstančių.

Kam jums ta laisvė?

Taip senais laikais, kai iš šių dienų žiūrint Heraklis ir Platonas atrodo kone vienu metu gyvenę, Persijos caras atsiuntė savo pasiuntinius į tuomet jaunus senuosius Atėnus ir šie, pasilipę ant pakylos agoroje, kaip anuomet vadinta centrinė miesto aikštė, paskelbė savo valdovo žodžus:

Narsieji graikai! Jūs norite būti laisvi, bet esate maži, gyvenate nuolatiniuose pavojuose; Laukai jūsų apleisti, nes vyrai dažniau laiko rankose kalaviją, nei arklą; Tvarkos jūsų šalyje nėra, nes pirklys negali išeiti iš namų be ginklo; Jūsų moterys dažnai aprauda kovoje kritusius savo vyrus, nors jūsų ir taip nedaug; Gyvenimas jūsų skurdus, nes turimą sidabrą leidžiate sienoms aplink savo miestus bei uostus statyti.

Kam jums ta pavojų ir nepatogumų kupina laisvė?

Pažiūrėkite, kaip gerai viskas sutvarkyta Persijoje!

Savo valdovo valdose naktį mes galime saugiai miegoti lauke ir nebijoti būti apiplėšti, o dieną dirbti laukus einame nešini kauptukais, be ne ietimis; Savo miestuose statome prekybos aikštes, bet ne sienas. Persijos caro valdose pirklys su auksu apkrautu asilu gali mėnesį keliauti nuo Marakando iki Tėbų ir niekas nedrįs jo paliesti be caro žinios! Gyvename ramiai, laimingai ir turtingai, saugomi mūsų caro kariaunos, kurios ietys remia dangų, o paleistos strėlės temdo saulę.

Taip pat saugiai ir laimingai galite gyventi ir jūs.

Atsisakykite savo laisvės, nulenkite prieš mūsų carą galvas, tapkite jo ištikimais valdiniais ir tada taika ateis į jūsų namus, gausa ateis į jūsų vynuogynus, pirklių laivai atplauks į jūsų uostus ir turtai plūs į jūsų miestus!

Išklausė graikai Persijos caro pasiuntinių ir pasakė: Mes irgi naktį ramiai miegame lauke ir nebijome plėšikų, nes kiekvienas turime kalaviją; Mes pakankamai tvirti, kad eidami dirbti į laukus pakeltume ne tik kauptuką, bet ir ietį; Pirkliai mūsų tokie pat narsūs kariai, kaip ir kiekvienas graikas, tad nebijo keliauti, kur panorėję, o už aukštų ir tvirtų mūsų miestų sienų prekyba vyksta ramiai ir saugiai.

Mums nereikia taikos metu maitinti gausios ir tingios kariaunos, nes karo metu kiekvienas graikas išeina į mūšio lauką su ietimi ir skydu, kol mūsų seniai, moterys ir vaikai gina mūsų miestų sienas.

Svarbiausia, mes esame laisvi ir gyvename, kaip patys išmanome ir nereikia mums Persijos caro, kuriam lenktis turėtume ir duoklę už apsaugą mokėtume. Tad perduokite savo carui, kad jeigu jam labai norisi mūsų žemės, mūsų vynuogynų ir mūsų miestų, jis gali ateiti juos pasiimti, tik tegu paskui nesiskundžia, jeigu graiko ietis įsmigs jam į paslėpsnius.

Po to, kad žinia aiškesnė būtų, graikai nukirto Persijos caro pasiuntiniams galvas, palikdami gyvą tik vieną, mat Vienos miesto, kaip ir Austrijos, tuomet dar nebuvo, tad nebuvo ir Vienos konvencijos dėl pasiuntinybių apsaugos.

Nelaisvę rinktis lengviau

Gavęs šia graikų žinią Persijos caras labai supyko – ne tai, kad jam labai pasiuntinių gaila buvo – valdinių jis daug turėjo. Caras supyko, kad kažkas nori ir gali gyventi ne taip, kaip jis liepia ir dargi sako, kad taip jiems gyventi geriau, nei jo valdose.

Tad pasiuntė Persijos caras savo kariauną užkariauti laisvuosius graikų miestus ir buvo muštas susivienijusių graikų. Surinko caras naują kariauną, sumušė graikai ir šitą. Galiausiai caras pats kariaunos priešakyje nuvyko pavergti laisvuosius graikus ir nuo graiko ieties žuvo, o graikai paskui dar ilgai gyveno buvusiose Persijos caro valdose laisvi ir laimingi.

Gal ir ne viskas tiksliai taip buvo, kaip aš čia aprašiau, nes labai jau seniai viskas nutiko.

Tačiau akivaizdu, kad šiandien mes važiuojame į buvusias Persų caro valdas grožėtis ten per šimtmečius klestėjusios Antikinės graikų ir romėnų civilizacijos palikimu, kai iš buvusios Persų imperijos tik blankus šešėlis telikęs.

Ant Antikos pamatų pastatyta šių dienų Europa, perėmusi asmens laisvės ir demokratijos principus iš Atėnų ir Romos respublikos, šiandien klesti saugi ir turtinga, o prieš Persų carą kadaise galvą nulenkusiose šalyse liejasi kraujas ir žmonės iš jų bėga. Pati Persija irgi su pavydu žvelgia į Europą.

Antikinių graikų ir Persų imperijos susidūrimas – tai ne tik dviejų skirtingų civilizacijų, bet ir dviejų skirtingų pasaulėžiūrų, dviejų visuomeninių santvarkų ir dviejų valstubinių sistemų susidūrimas. Tai amžinas žmogaus pasirinkimas – laisvė ar nuolankumas, rizika ar saugumas, savivalda ar patvaldystė?

Laisvė nėra lengvas pasirinkimas, nes pasirinkdamas laisvę žmogus kartu renkasi ir neišvengiamą riziką, ir būtinybę spręsti pačiam, ir iš to kylančius pavojus tiek jam pačiam, tiek jo gerovei. Dažnam atrodo, kad daug ramiau ar saugiau nulenkti galvą prieš gerąjį poną, kuris mainais ir pamaitins, ir pagirdys, ir apgins.

Svarbiausia, pasirinkti sočią nelaisvę yra daug lengviau ir paprasčiau, nei rizikuoti gyventi laisvai, nes savo laisvę gyventi savo galva tenka ginti kiekvieną dieną, neretai einant prieš srovę ir girdinti aplinkinių pašaipas bei geranoriškus patarimus „būti tokiam, kaip visi“.

Nė velnio nebijojome

Beveik prieš tris dešimtmečius, 1990-ųjų Kovo 11-ąją, Lietuva pasirinko gyventi laisva, nors buvo daug tokių, kurie sakė, jog „su rusu“ bus ramiau ir sočiau. Buvo ir tokių, kurie į reikalavimus siekti Nepriklausomybės atkirsdavo klausimu: „Jūs man pasakykit, kas gi apgins Lietuvą“?

Lietuva pati pasirinko laisvę, Lietuva pati apgynė savo laisvę, ir pati sprendė ir gali spręsti, kaip jai gyventi, su kuo draugauti, su kuo nedraugauti, iš kokių sąjungų išeiti, į kokias sąjungas stoti. Ir kuo labiau pati sprendė, tuo teisingesni sprendimai buvo, tuo geriau sekėsi juos įgyvendinti ir tuo sodresni buvo tų sprendimų vaisiai.

Nes taip jau pasaulis sutvarkytas, kad geriausiai gyvena tie, kurie viską sprendžia ir už viską atsako patys, o ne ieško globėjo, pono ar šeimininko malonės, kad ir koks geras šis būtų.

Žinoma, buvo nemažai tų, kurie mums patarė ir padėjo. Mes juos pamename ir visados atminsime bei būsime dėkingi.

Bet mes pamename ir tuos, kurie mums siūlė palaukti, neskubėti, pasitarti su geruoju Gorbačiovu, kuris Vakaruose atrodė labai simpatišku ir geranorišku. Ypač, kad jis buvo Didžiojo Žaidimo dalis, kuriame nei Lietuvai, nei kitoms mažosioms Baltijos sesėms, netgi didžiajai Ukrainai nebuvo numatyta ne tai, kad savarankiško vaidmens, bet netgi vietos.

Prancūzijos prezidentas piktai bambėjo, kad „tie lietuviai viską sugadins“, Amerikos prezidentas ir Britanijos premjerė rašė į Vilnių laiškus, ragindami atidėti ar „įšaldyti“ Nepriklausomybės galiojimą ir sėsti prie derybų stalo su Gorbačiovu. Pats Gorbačiovas skelbė ekonominę blokadą. Ir visi jie teigė, kad norį gero Lietuvai, kuri pati nežinanti, ką daranti.

Bet buvo vienas muzikantas, kuris, grodamas pianinu Čiurlionį, galiausiai apgrajino juos visus.

Kai dabar vartau ano meto spaudą, skaitau tiek mūsiškių, tiek Vakarų ir Rytų politikų ir visuomenės veikėjų prisiminimus, vis labiau stebiuosi: Kaip? Kaip, po galais, mes tuomet išvairavome pro visus pavojus, išvengėme visų klastų ir spąstų, atrėmėme visus puolimus ir, galiausiai, švariai laimėjome žaidimą į vienus vartus? Ir laimime iki šiol.

Atsakymą randu vieną: Tik todėl, kad tuomet viską sprendėme patys ir nė velnio nebijojome, nes žinojome, kad Dievas su mumis.

Patarimus išklausydavome, bet darydavome, kaip patys manėme esant geriausiai Lietuvai. Labai dažnai – visai atvirkščiai, nei būdavome patariami, tuo piktindami ir erzindami didelius ir galingus patarėjus, niekaip negalinčius suprasti, kaip šitie mažiai taip drįsta – gadinti ir griauti tai, ko jie siekė ilgus įtampos tarp Rytų ir Vakarų mažinimo dešimtmečius.

Tikriausiai lygiai taip pat persai stebėjosi žvelgdami į karaliaus Leonido vedamą saujelę graikų, plona linija išsirikiavusių skersai Termopilų perėjos. Ir tikrai lygiai taip pat žvelgė į mus sovietų kariaunos vadai, siuntę savo šarvuotas ordas malšinti maištingosios Lietuvos, įsivaizduodami, kad vien nuo jų vaizdo ir riaumojimo lietuviai išsibėgios. Ir lygiai apstulbo, kai pamatė tik labiau suglaustas gretas.

Be laisvės nebus gerovės

Šiandien mes vėl gyvename pavojaus akivaizdoje, tik turime daug daugiau ir daug stipresnių sąjungininkų, nei turėjome prieš Kovo 11-ąją ir po jos. Turime todėl, kad tuomet jautėmės stiprūs, todėl pradėjome, atsilaikėme ir laimėjome. Nes su pralaimėjusiais ir silpnais niekas sąjungų nesudaro.

Sąjungose, kuriose esame, yra didesnių, stipresnių, labiau patyrusių negu męs. Ne vienam mūsų šiandien kyla pagunda perkelti mūsų laisvės gynybą ir rūpybą mūsų gerove ant jų pečių. Juk tai, regis, taip paprasta ir, svarbiausia, jokios atsakomybės, ar ne?

Bet turime atminti – mūsų Laisvė – tai mūsų pasirinkimas ir mūsų pareiga patiems savo laisvę saugoti ir ginti. Nes be laisvės nebus ir gerovės, o Antikinės ir Persų civilizacijų likimai tam įrodymas.

Skiriama Vytautui Landsbergiui, be kurio nebūtų Kovo 11-osios.