Paliesti Prisikėlusiojo šoną
Pir­mo­sios sa­vai­tės die­nos va­ka­re, du­rims, kur bu­vo su­si­rin­kę mo­ki­niai, dėl žy­dų bai­mės esant už­ra­kin­toms, at­ėjo Jė­zus, at­sis­to­jo vi­du­ry­je ir ta­rė: „Ra­my­bė jums!“ Tai pa­sa­kęs, jis par­odė jiems ran­kas ir šo­ną. Mo­ki­niai nu­džiu­go, iš­vy­dę Vieš­pa­tį. O Jė­zus vėl ta­rė: „Ra­my­bė jums! Kaip ma­ne siun­tė Tė­vas, taip ir aš jus siun­čiu.“ Tai pa­sa­kęs, jis kvė­pė į juos ir ta­rė: „Im­ki­te Šven­tą­ją Dva­sią. Kam at­lei­si­te nuo­dė­mes, tiems jos bus at­leis­tos, o kam su­lai­ky­si­te – su­lai­ky­tos.“ Vie­no iš dvy­li­kos – To­mo, va­di­na­mo Dvy­niu, – ne­bu­vo jų tar­pe, kai Jė­zus bu­vo at­ėjęs. Tai­gi ki­ti mo­ki­niai jam kal­bė­jo: „Mes ma­tė­me Vieš­pa­tį!“ O jis jiems pa­sa­kė: „Jei­gu aš ne­pa­ma­ty­siu jo ran­ko­se vi­nių dū­rio ir ne­įdė­siu pirš­to į vi­nių vie­tą, ir jei­gu ran­ka ne­pa­lie­siu jo šo­no – ne­ti­kė­siu.“ Po aš­tuo­nių die­nų mo­ki­niai vėl bu­vo kam­ba­ry­je, ir To­mas su jais. Jė­zus at­ėjo, du­rims esant už­ra­kin­toms, at­sis­to­jo vi­du­ry­je ir pra­bi­lo: „Ra­my­bė jums!“ Pa­skui krei­pė­si į To­mą: „Pri­dėk čia pirš­tą ir ap­žiū­rėk ma­no ran­kas. Pa­kelk ran­ką ir pa­liesk ma­no šo­ną; jau ne­be­būk ne­ti­kin­tis – būk ti­kin­tis.“ To­mas su­šu­ko: „Ma­no Vieš­pats ir ma­no Die­vas!“ Jė­zus jam ir sa­ko: „Tu įti­kė­jai, nes pa­ma­tei. Pa­lai­min­ti, ku­rie ti­ki ne­ma­tę!“ Sa­vo mo­ki­nių aki­vaiz­do­je Jė­zus pa­da­rė dar dau­gel ki­tų ste­buk­lų, ku­rie ne­su­ra­šy­ti ši­to­je kny­go­je. O ši­tie yra su­ra­šy­ti, kad ti­kė­tu­mė­te, jog Jė­zus yra Me­si­jas, Die­vo Sū­nus, ir ti­kė­da­mi var­dan jo tu­rė­tu­mė­te gy­ve­ni­mą.Iš Evan­ge­li­jos pa­gal Joną

Švenčiame Dievo gailestingumo sekmadienį, kurio apaštalė šv. Faustina Kovalska perdavė pasauliui žinią apie Jėzų, trokštantį atleisti ir pasigailėti kiekvieno žmogaus. Šios dienos evangelijoje matome Jėzų, leidžiantį paliesti jo žaizdas, tiesiog pačią širdį. „Jo žaizdomis esame išgydyti“, – sako Raštas. Palietę jo žaizdas galime prašyti jo gydančio prisilietimo prie mūsų kūno ir sielos žaizdų. Bet pirmiausia reikia Jėzų susitikti.

Prisikėlusį Jėzų gali matyti tik tie, kurie nori tikėti. Po prisikėlimo Jėzus per 40 dienų ne kartą pasirodė savo mokiniams ir leidosi jų atpažįstamas. Atėjęs pas apaštalus Jėzus yra tas pats, kuris gyveno, bet jo kūnas – ne toks pat. Jis gali įeiti pro užrakintas duris kiaurai, tačiau norintysis gali paliesti jo kūno žaizdas, įkišti pirštą į perdurtą šoną. Tai tikras fizinis susitikimas, ne koks nors dvasinis regėjimas ar haliucinacija, nes vienodai mato 11 vyrų, o kai kurie jų nusiteikę labai kritiškai. Tačiau mes tokio Jėzaus susitikti negalime, nes jis įžengė į dangų, kuris mums nepasiekiamas, ir visi asmeniniai prisikėlusio Jėzaus Kristaus patyrimai yra privatūs vidiniai pažinimai ar regėjimai. Jie neturi tikėjimo turinio papildymo reikšmės, veikiau skatina tam tikrą privatų ar bendruomeninį pamaldumą. Vis dėlto toks patyrimas būtinas.

Jėzus stovi prie kiekvieno iš mūsų gyvenimo durų nusiteikęs užeiti, dovanoti atleidimą ir ramybę.

Autentiškas krikščioniškas tikėjimas prasideda tik po dvasinio Jėzaus Kristaus susitikimo. Šios dienos evangelija kaip tik nurodo tokio susitikimo galimybes.

Jėzus ateina pats, pro užrakintas duris ir sako: „Ramybė.“ Niekada niekam nuodėmė nebuvo kliūtis susitikti Dievą, greičiau – priežastis. Kai nusideda pirmas žmogus Adomas, jis pasislepia krūmuose. Dievas ateina jo ieškoti ir šaukia: „Kur tu, Adomai?“ Čia labai panaši situacija: mokiniai po tiek laiko, praleisto su Jėzumi, persekiojimo akivaizdoje vis dėlto išsigina, išsibėgioja ir pasislepia. Jie išsigandę, nors jau girdėjo, kad Jėzus prisikėlė, bet vis dar sėdi užsirakinę. Jėzus ateina pas juos, kol šie dar abejoja. Jie kartu laukia, o nebeturi gyvenimo krypties, nes visą savo pasitikėjimą buvo sudėję į Mokytoją. Taigi Jėzus ateina pas nusidėjėlius, kurie supranta, kad su savo abejonėmis, netikėjimu ar nuodėmėmis nebeturi kur eiti. O teisuoliškumas, išdidumas, savęs, savo nuomonės sureikšminimas yra didžiulis kalnas, kurį reikės nukasti pačiam žmogui, kad susitiktų su Dievu. Jėzus, atėjęs pas mokinius, neskaito moralo, kokie jie bailiai, kaip netikusiai pasielgė ir kaip tuščiai visko buvo prisižadėję. Jis sako žodį „ramybė“ ir suteikia širdims ramybę. Atrakina širdies duris, ir nelieka baimės bei abejonės.

Teisinga abejonė – tiesiausias kelias į susitikimą su Kristumi. Ji teisinga, nes yra sąlyga: jeigu nepaliesiu – netikėsiu. Bet ši sąlyga nuoširdi: iš karto tikėsiu, jei tik pamatysiu. Daug kas supranta tikėjimą kaip formalų Dievo pripažinimą: „Sutinku, Dieve, tu esi!“ Toks tikėjimas niekam tikęs. Velnias irgi tiki – ir dreba. Tikėti – vadinasi, visu gyvenimu priimti Kristaus mokslą, atitinkamai elgtis. Arba kitaip: protu pripažinti, širdimi mylėti ir valia pasirinkti tiesą. Nieko savanaudiško, vien meilė tiesai, kuriai esi nusiteikęs paklusti. Mokiniai jau susiruošę misijai, bet negali jos vykdyti, nes stinga tikėjimo. Juk tikėjimo reikės labai daug – beveik visi atidavė savo gyvybes išpažindami, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, prisikėlęs iš numirusių vienintelis Viešpats. Kartą pataisos namuose vienas nuteistasis, kurį vykstant teismui paliko visi draugai ir giminės, pakomentavo: „Mes visi žinome, kas yra įrodymai: tai daiktiniai įrodymai ir liudytojų parodymai. Jei 11 vyrų neatsisako savo parodymų net kankinami ir vis tiek sako, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai šį tą reiškia.“

Jėzus stovi prie kiekvieno iš mūsų gyvenimo durų nusiteikęs užeiti, dovanoti atleidimą ir ramybę. Kartu jis nutiesia mums naują būties kelią, kuriuo kviečia jį sekti. Palikus viską, kas iki tol buvo, išsipildo Jėzaus pažadai. Jis tikrai suteikia apsčiai gyvenimo ir tobulą džiaugsmą. Nors durys ir užrakintos. Jam ne kliūtis. Kliūtis yra tik mano išdidumas. Ir nors nebus galimybės įdėti piršto į Jėzaus žaizdą, jis tikrai leisis atpažįstamas. Išdrįskime švęsti Dievo gailestingumą.

Sesuo Rasa Fausta Palaimaitė SF yra Kauno apskrities policijos kapeliono asistentė