Palaiminimo akimirkos kasdienybėje
Jė­zaus gim­dy­to­jai kas­met at­ei­da­vo į Je­ru­za­lę švęs­ti Ve­ly­kų. Kai Jė­zui su­ka­ko dvy­li­ka me­tų, šven­tės pa­pro­čiu jie nu­vy­ko į Je­ru­za­lę. Iš­kil­mėms pa­si­bai­gus ir jiems grįž­tant at­gal, vai­kas Jė­zus pa­si­li­ko Je­ru­za­lė­je, bet gim­dy­to­jai to ne­pas­te­bė­jo. Ma­ny­da­mi jį esant ke­lei­vių bū­ry­je, jie nu­ėjo die­nos ke­lią, pa­skui pra­dė­jo ieš­ko­ti jo tarp gi­mi­nių bei pa­žįs­ta­mų. 

Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę. Pagaliau po trijų dienų rado jį Šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?!“ Bet jie nesuprato jo žodžių. Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.

Iš Evangelijos pagal Luką

Katalikų bažnyčia pirmą sekmadienį po Kalėdų švenčia Šventosios Šeimos šventę. Gausybė dailininkų per du tūkstančius metų bandė pavaizduoti, kokie buvo Marija, Juozapas ir Jėzus kaip šeima. Šeima yra vienas Dievo buvimo įrodymų. Juk visi žmonės ilgisi tobulų santykių. Nebent patys sau uždraudė tai daryti dėl gausybės nusivylimų. Laimingi tie, kurie supranta, kad nebus tobulų santykių, nes kiekvienas yra klystantis ir kartu nuostabus, kiekvienas gali reikšti kitam ir meilę, ir neapykantą. Tačiau tiek daug susikrimtusių, nusivylusių ir prislėgtų žmonių kaip Kalėdų švenčių laikotarpiu niekada nebūna. Įdomiausia, jog žmonės išgyvena prislėgtumą ne tik dėl to, kad kiti netinkamai su jai pasielgė, bet ir dėl savo netinkamumo. Vien Dievas yra tobulas, ir palaiminimo būsena priklauso tik šventiesiems danguje, o mums skirti jos trumpalaikiai potyriai bei išgyvenimai įprastos kasdienybės sąlygomis.

Todėl ir Šventosios Šeimos paveikslas dažniausiai būna pernelyg nusaldintas. O juk tikras Dievas tapo tikru žmogumi. Tai reiškia, kad jis susidūrė su visais žmogiškais nesklandumais, klaidomis, nežinojimu, abejonėmis. Kai kuriuose senuose Kristaus gimimo paveiksluose Juozapas vaizduojamas susikrimtęs ir pasitraukęs į šalį – sprendžiantis dilemą, kieno tas vaikas, nes tikrai ne jo. Pats faktas, kad šeima neranda vietos pas žmones, gimdyti ir gyventi tinkamų sąlygų, kelia nemažai įtampos ir liūdesio. Kitas dalykas – Juozapas ir Marija nebuvo paprasta sutuoktinių pora, kaip mes šiandien suprantame. Regis, nebuvo ir stebuklingos įsimylėjimo istorijos, Rašte parašyta, kad nė medaus mėnesio nebuvo. Ir ačiū Dievui, nes jie – nepaprasta šeima. Dėl to visi mes su savo nenormalumais (konfliktais, dūžtančiais santykiais, žlugusiomis viltimis, ligomis ir netektimis) šiandien galime tikėtis būti šventa šeima. Užtenka tik vieno – atidaryti savo gyvenimo, savo šeimos duris ir pakviesti Dievą, kad jis ateitų ir taptų proceso dalimi. Tereikia išdrįsti pasitikėti Dievu ir priimti pagalbą. Charakteriui ugdyti, nuoskaudoms gydyti, kompleksams įveikti būtinos pastangos, kasdienė saviugda, o neretai – ir kitų žmonių pagalba. Kitaip tų tobulumo, palaimos akimirkų nepavyks pagauti ir apgyvendinti savo namuose. Užtat maišaties nereikia specialiai kurti. Ji atsiranda iš niekur.

Šventosios Šeimos paveikslas dažniausiai būna pernelyg nusaldintas. O juk tikras Dievas tapo tikru žmogumi. Tai reiškia, kad jis susidūrė su visais žmogiškais nesklandumais, klaidomis, nežinojimu, abejonėmis.

Ir pagaliau apie Evangeliją – joje to idiliško vaizdelio vėl nematyti. Jėzus čia – paauglys, savo tėvams keliantis nemalonumų. Jis paspruko ir pasiliko šventykloje. Kam yra tekę ieškoti pabėgusių paauglių, žino, kaip neramu, kiek kaltės, baimės ar pykčio užplūsta pagalvojus, kad galbūt esi netikęs gimdytojas, nemokantis auklėti, jei nuo tavęs bėga vaikas. Taigi nieko tokio, kaip sakoma Evangelijoje, Jėzus irgi pabėgo. Ir buvo surastas, paskui sugalvojo, kad daugiau tokių triukų nedarys, nes tėvams sukėlė sielvarto. Šventosios Šeimos gyvenimo scenose neišvysime perdėto susijaudinimo, grasinimų ar barnių. Visur rasime įsiklausymą į Dievą, rasime daug pasitikėjimo kitu žmogumi, kad jis irgi pasitars su Dievu ir supras, – rasime tai, kas vadinama visų netikėtumų nuolankiu priėmimu. Tai – ne savanaudiškas gyvenimas, ir net ne į savo šeimos gerovę nukreiptas gyvenimas. Kiekvieno šeimos nario gyvenimas nukreiptas į tauresnę misiją, į didesnį tikslą – dėl visų, dėl savo tautos išgelbėjimo.

Kiekvienas mus moko atsiverti didžiajai istorijai, kurioje apstu persekiojimo, neteisingumo, prievartos, tačiau visada atsiras kitų žmonių, kurie išties pagalbos ranką ir bus šalia. Kiekvienas jų susitelkęs į Dievo valios pažinimą ir vykdymą. Be abejo, kaip Jėzus pažįsta Dievą, niekas kitas jo taip nepažįsta. Man patinka įsivaizduoti, kaip jaunuolis (12 metų tais laikais reiškė, kad jis jau tampa visateisiu vyru), atėjęs į Šventyklą, susitinka Rašto aiškintojus ir gali kalbėtis su jais apie Tėvą, nes šie išmano raštus. Pirmą kartą gyvenime jis gali kalbėtis apie tai, kas be galo svarbu... Ir tiesiog užsimiršta, nebegalvoja, kas jis, kur ir kas aplink jį vyksta.

Būtų taip gera, jei kiekvienas žmogus bent retsykiais šitaip susižavėjęs gebėtų „paskęsti“ Dievo reikaluose. Tačiau daugeliui būdingiau „paskęsti“ intrigose, apkalbose ar baimėse, tarsi tie dalykai iš tiesų egzistuotų. O juk jų nėra. Jie tik vagia iš žmonių kasdienybės palaiminimo akimirkas. Dievas yra ir mūsų viltis, ir mūsų pagalba, ir gyvenimo pilnatvės versmė. Naujaisiais, 2019-aisiais Viešpaties metais, linkiu kartkartėmis „paskęsti“, užsimiršti Dievo artumoje ir patirti visus jo siunčiamus palaiminimus.

Sesuo Fausta Palaimaitė SF yra Kauno apskrities policijos kapeliono asistentė