Oligarchijos kontūrai ryškėja
Pra­ėju­sią sa­vai­tę pa­aiš­kė­jo be­veik vis­kas apie le­gen­do­mis ta­pu­sius „vals­tie­čių“ re­fe­ren­du­mus. Aiš­ku, kad jų bus du – dėl Sei­mo na­rių skai­čiaus su­ma­ži­ni­mo iki 121 ir dėl dau­gy­bi­nės pi­lie­ty­bės. Aiš­ku, kad re­fe­ren­du­mai tu­rės vyk­ti vie­ną die­ną, be jo­kių per­trau­kų ir pa­kar­to­ti­nių bal­sa­vi­mų, – taip nu­spren­dė Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas.

Nesiimsiu spėlioti, kokie galimi referendumų rezultatai. Norėčiau tikėti Mažvydu Jastramskiu ir kitais politologais, kurie, regis, įsitikinę, kad referendumai neįvyks ir nepavyks. Aš pats taip tvirtai netikiu „valstiečių“ nesėkme. Iš dalies jiems jau pavyko.

„Valstiečių“ pasikėsinimas į 1992 metų Lietuvos Konstituciją jau vyksta. Įprastą valstybės tvarką, jos žaidimo taisykles ši partija jau paskelbė nevykusiomis ar nepakankamomis.

Negana to, tik nepavykusius referendumus galėsime ateityje apibūdinti kaip „valstiečių“ pasikėsinimą į Konstituciją. Jeigu referendumai pavyks, tai bus konstitucinis perversmas. Todėl verta bent pamėginti suprasti tas visuomenės nuotaikas, kurioms atstovauja visai be reikalo populistais vadinami „valstiečiai“.

Jų politika apibendrina ir siekia įgyvendinti lietuviškas oligarchijos idėjas. Dabartinė Seimo dauguma tiki XX amžiaus pradžioje vokiečių sociologo Roberto Michelso suformuluotu „geležiniu oligarchijos dėsniu“: bet kuri didelė bendruomenė išsiugdo valdančiąją klasę, kuri laikui bėgant į savo rankas paima tariamai demokratišką valdžią.

Istorija labiau mėgsta chaotišką ir nesuprantamą žmogaus laisvę negu „neišvengiamą“ ir „organišką“ tvarką.

Toks tikėjimas išryškėja, kai „valstiečių“ lyderiai kalba apie Seimą. Parlamentas jų vizijoje nebėra tautos atstovybė, kurioje turi būti vietos visai politinės tautos įvairovei: kvailiems ir protingiems, darbštiems ir tingiems, turtingiems ir vargšams.

Seimas dabar suprantamas kaip bendro valstybės aparato, kuris turi veikti efektyviai, dalis. Šį aparatą, žinoma, valdytų profesionali ir to verta valdančioji klasė.

Todėl Agnė Širinskienė ir sako: „Seimo narių skaičiaus mažinimas yra susijęs su viso viešojo sektoriaus mažinimu. Jei yra mažinamas valstybės tarnautojų skaičius, tai nelabai suprantu, kodėl Seimo nariai yra tam tikra šventa karvė ir kodėl jų skaičiaus negalėtume mažinti.“

Daugeliui žmonių suprantama ir priimtina logika bei jos tariama neišvengiamybė kaip tik ir demaskuoja „valstiečių“ idėjas kaip oligarchines ir antidemokratiškas. Demokratija nėra nei logiška, nei neišvengiama, nei žmonėms lengvai suprantama.

Atpažinus valdančiųjų pasaulėžiūrą kaip oligarchinę, nesunku nuspėti ir tai, kaip jie mato ir supranta visuomenės struktūrą. „Valstiečiai“ siekia sugrąžinti tikrąją formą klasikinei santykių piramidei, kuri, jų nuomone, Lietuvoje yra deformuota.

Į tokios piramidės apačią patenka tie, kurie beveik neturi nuosavybės ir pajėgia išgyventi tik dirbdami kitiems. Viršūnėje įsitaiso turtingiausi ir „daugiausia pasiekę“.

Nuo padėties piramidėje priklauso žmogaus politinės teisės, mokamų mokesčių dydis ir kiti jo santykio su aplinkiniais ir valstybe aspektai. Kaip liudija istorija, gali būti labai įvairių teisių ir pareigų pasiskirstymo piramidėje variantų. Visus juos vienija tariama tokių santykių neišvengiamybė.

Oligarchinė santvarka visada apibūdinama kaip „prigimtinė“, „organiška“ ar kaip neišvengiama, nes atrodo paremta objektyvia tikrove. Tikima, kad kai kurie žmonės tiesiog nenori ir nesugeba pakilti virš kasdienybės ar „išeiti iš komforto zonos“ ir pasiekti daugiau nei vien išgyvenimo.

Labai senas oligarchijos įteisinimo pavyzdys – Solono įstatymai senovės Atėnuose suskirstė gyventojus pagal pajamas į keturias kategorijas, kurios šiuolaikiniame pasaulyje galėtų vadintis taip: magnatai, profesionalai, ūkininkai ir darbininkai.

Pirmos trys klasės buvo laikomos atsakingomis už valstybę, todėl turėdavo tarnauti be atlygio. Kiekvienos klasės atstovai galėjo pretenduoti į tam tikras jų statusą atitinkančias pareigas. Tik darbininkams buvo mokama už karo laivų irklavimą, nes jie nepajėgūs suprasti, kodėl svarbu tarnauti bendrajam gėriui.

Lygiai taip ir „valstiečiai“ Lietuvoje siekia visus grąžinti, kaip jie supranta, „į savo vietas“: valstybės tarnybą patikėti magnatų prižiūrimiems profesionalams, savivaldą palikti ūkininkams, o darbininkams sukurti „komforto zoną“, iš kurios būtų galima niekada neišeiti.

Kad ir kokia logiška ir neišvengiama atrodytų visuomenės piramidė, kuria remiasi visų laikų oligarchų politinės vizijos, istorija liudija, kad toks valdymas nepasiteisina.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad oligarchija siekia objektyviai susiklosčiusius ekonominius santykius atspindėti politikoje. Bet iš tikrųjų oligarchijos dažnai yra nevykusios ekonomikos. Ši taisyklė galioja ne tik Rusijai.

Pats „geležinio oligarchijos dėsnio“ autorius R. Michelsas, teoriškai atradęs nenuginčijamą organizacijų raidos formulę, praktiškai nuėjo tarnauti ne tik politiškai žlugusiam, bet ir ekonomiškai bankrutavusiam italų fašizmui.

Priešingai – ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai suklesti tos šalys, kurių istorijoje reikiamu metu atsiranda veikėjai, logiškai valdžiai priešpriešinantys nelogišką ir sunkiai apibrėžiamą žmogaus laisvės idėją. Anglija šiuo požiūriu turbūt geriausias pavyzdys.

Anglosaksų istorijoje kova už laisvę niekada nebuvo sociologiškai nuosekli. Laisvės vardu didikai priešinosi karaliui, parlamentas – didikams, karalius – parlamentui, kol galiausiai dėl laisvės JAV tauta atsiskyrė nuo britų imperijos, o paskui tarpusavyje susikovė žiauriame pilietiniame kare.

Aišku tik viena: laisvės klausimas toje pasaulio dalyje nuolat iškyla kaip neaiškus, bet esminis dalykas, dėl kurio verta net žudyti ir mirti. Gal dėl to klestintis anglosaksų pasaulis nesiremia logiška visuomenės piramide, o skelbia priešingai: „Čia viskas įmanoma.“

Taigi istorija labiau mėgsta chaotišką ir nesuprantamą žmogaus laisvę negu „neišvengiamą“ ir „organišką“ tvarką. Tačiau laisvė tautos klestėjimą garantuoja tik tada, kai kritiniu momentu atsiranda gana įtakinga jėga, pasirengusi tą laisvės principą ginti.

Manau, kad Lietuvoje, jei laikysimės Solono skirstymo, artimiausiu metu viską lems profesionalai ir ūkininkai. Būtent jiems teks rinktis, kuo tikėti: „neišvengiamą“ oligarchiją propaguojančiais „valstiečiais“ ar mumis – tais, kurie gina 1992 metų Konstituciją dėl to, kad ji užtikrina žmogaus laisvę.