Nuotaka iš Vienos nežino anšliuso pasekmių?
De­mo­kra­ti­nės Eu­ro­pos gy­ve­ni­me sa­vait­ga­lį nu­ti­ko ga­na ne­ti­kė­tas įvy­kis. Aus­tri­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trė Ka­rin Kneissl į sa­vo ves­tu­ves kaip mie­lą sve­čią pa­kvie­tė as­me­nį, ku­ris įvyk­dė Kry­mo anek­si­ją. Šis Ru­si­jos veiks­mas la­bai pri­mi­nė tai, ką Aus­tri­ja bu­vo pa­ty­ru­si prieš 80 me­tų.

K. Kneissl į savo šalies vyriausybę pateko pagal kraštutinių dešiniųjų Laisvės partijos kvotą, nors pati nėra šios politinės jėgos narė. Laisvės partija garsi visų pirma tuo, kad jos ankstesnis ilgametis lyderis neslėpė simpatijų Hitleriui.

Krymo aneksija pagal braižą labai primena Sudetų aneksiją ir Austrijos anšliusą. Regis, K. Kneissl tai pamiršo. Be to, Rusija jau sukėlė ne vieną karą Europoje – tai irgi derėtų turėti omenyje.

Ar Vakarų valstybių vadovams išvis nebereikėtų susitikti su Vladimiru Putinu? Ne. Tačiau viena yra sėsti prie derybų stalo, siekiant stabdyti agresyvią politiką, kaip šį savaitgalį darė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, o kita – pasikviesti Rusijos prezidentą į vestuves ir pulti jam į glėbį, ignoruojant tarptautinę teisę bei moralę.

Keisčiausia, kad taip asmenį, aneksavusį Krymą, pagerbė šalies, kuri pati po panašių veiksmų prieš 80 metų prarado savo laisvę, užsienio reikalų ministrė. 1938 metais, kai Hitleris įvykdė anšliusą, jis pavadino šį procesą Austrijos susijungimu su Vokietija. 2014-aisiais V. Putinas teigė, esą Krymas susijungė su Rusija.

Skirtumas tas, kad iki anšliuso Austrijos Respublika buvo nepriklausoma valstybė, o Krymas – Ukrainos dalis. Tačiau tiek Austrijos, tiek Krymo valdžia, ką jau kalbėti apie Kijevą, nesutiko su inkorporavimu į kitos šalies sudėtį. Vienas Rusijos nacionalistų Igoris Girkinas, kuris yra susijęs su Krymo įvykiais, pripažino, kad pusiasalio valdžia sutiko rengti referendumą dėl susijungimo su Rusija tik tuomet, kai jos atstovams į nugaras buvo įremti automatai.

Referendumų klausimai formuluoti ne Austrijoje ir Kryme, o Berlyne ir Maskvoje. Tuo metu gatvėse valdžią į rankas buvo paėmę ginkluoti vyrai iš nacionalistinių jėgų. Austrijoje veikė vietiniai nacistai, Kryme ir Donbase pradiniu etapu – Dono ir Kubanės kazokai. Į K. Kneissl vestuves V. Putinas atsivežė būtent kazokų ansamblį.

Kelerius metus iki Krymo aneksijos kazokai už Rusijos pinigus buvo rengiami sukarintose stovyklose Kryme, o Ukrainos valdžia nenorėjo to matyti. Austrijos valdžia 1930 metais irgi nekreipė dėmesio į smogikų būrių mokymus šalyje, tačiau kiek vėliau būtent jie ėmė šeimininkauti Austrijoje.

Ir Austrijos anšliuso, ir Krymo aneksijos atveju fiktyvūs referendumai aiškinti kaip demokratinė tautos valios išraiška. Hitleris net neslėpė, jog būtent Vokietija surengė referendumą kitoje valstybėje. Iškart po šių įvykių viešėdamas Karaliaučiuje jis piktai atsakinėjo į žurnalistų klausimus ir tikino, kad yra mylimas Austrijos žmonių, mat atėjo kaip išvaduotojas.

Atsakydamas į kritiką dėl Rusijos aneksijos Kryme, V. Putinas irgi teigė, jog vykdė vietos žmonių valią, tačiau po kurio laiko buvo priverstas pripažinti, kad „žalieji žmogeliukai“ – tai Rusijos kariai. Neseniai Helsinkyje jis netikėtai „paslydo“ ir ištarė „mes“, kai aiškino, kas rengė referendumą Kryme. Mes – tai Rusija. Dar galima pridurti, jog tiek vienu, tiek kitu atveju savų tikslų siekta grasinant panaudoti karinę jėgą, o vėliau tikinta, kad reikėjo įsikišti, nes kitaip būtų buvęs pralietas kraujas.

Kodėl dabar prisimename 80 metų senumo įvykius? Iki 2014-ųjų Krymo aneksijos atrodė, jog visa tai jau galima palikti istorikams. Iki šiol Vakarų valstybės laikėsi labai principingos pozicijos dėl bet kokios agresijos ar bandymo įvykdyti kitos šalies teritorijos aneksiją. Tuometės Jugoslavijos prezidentas už tai iš karto buvo nuteistas.

Iki 2014 metais įvykdytos Krymo aneksijos atrodė, kad visa tai jau galima palikti istorikams.

Tačiau K. Kneissl poelgis verčia priminti: pataikavimas ar palankumas agresoriui gali turėti tam tikrą kainą. Agresorių apetitas didėja.

Po Austrijos anšliuso buvo Miuncheno sandoris ir Sudetų aneksija, kuri lėmė Čekoslovakijos išnykimą iš pasaulio žemėlapio, paskui – Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos, o galiausiai Molotovo-Ribentropo paktas, vedęs ne tik prie Baltijos šalių okupacijos, bet ir prie baisaus Antrojo pasaulinio karo.

Šiandien neturėtume to pamiršti, nors susidaro įspūdis, kad jau pamirštame.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas