Nuobodulys ir kompetencija

Noriu iškart atsiprašyti už abstraktų tekstą, kuriuo bandau pasakyti labai konkretų dalyką. Ir bijau, kad tik neištiktų jūsų nuobodulys. Vis dėlto turiu rizikuoti, nes abstraktumas atlieka svarbią funkciją – juo parodoma, kad koks nors teiginys yra teisingas ne tik konkrečioje situacijoje, bet visada.

Tad pradėkime nuo nuobodulio. Kodėl mums būna nuobodu? Mano kukliomis psichologijos žiniomis, yra bent du paaiškinimai. Vienas – nuobodu būna, kai užduotis, kurią turime atlikti, neprilygsta mūsų įgūdžiams. Štai kodėl pasikloti lovą gali būti nuobodu, štai kodėl daugeliui darbe irgi būna nuobodu. Pabaigę universitetus ir manydami, kad apie pasaulį žinome labai daug, pinigus gauname už darbus, kuriuos, mūsų akimis, galėtų atlikti ir 7 klases baigęs darbuotojas. Kitas paaiškinimas – nuobodu mums gali būti dėl to, kad turime įgimtų polinkių ir jei nedarome to, ką turėtume, pasąmonė siunčia mums signalą, kad reikia kažką gyvenime keisti.

Tačiau abu šie nuobodumo apibrėžimai turi spragą – yra situacijų, kai darome ką nors, kas mums įdomu, tačiau tai nereikalauja jokių įgūdžių, arba žinome, kad darome kažką ne taip, bet nuobodulio nejaučiame. Puikiausi šios rūšies užsiėmimų pavyzdžiai: drybsojimas prieš televizorių, naršymas socialiniuose tinkluose, naktinėjimas baruose. Prokrastinacija yra nenuobodi dėl to, kad jai netaikomas raktinis šio teksto pradžios žodis „užduotis“. Jei kas nors tampa užduotimi, nuobodu gali būti ir žiūrėti televizorių ar sėdėti bare, nes užduoties suformulavimas iš mūsų atima pasirinkimo laisvę. Pavyzdžiui, jei gautumėte užduotį drybsoti ant sofos priešais televizorių kokias keturias valandas ir žiūrėti kokį nors konkretų kanalą, jums tikriausiai būtų skausmingai nuobodu.

Šiais laikais daugelis mūsų turi prabangą pasirinkti nugyventi gyvenimą stumiant laiką prie televizoriaus. Tam tereikia rasti prastai mokamą darbą, bet net ir iš tokio beveik užtektų pinigų mokesčiams už būstą, kuriame yra televizorius, ir už maistą, kurį būtų galima suvalgyti žiūrint tą televizorių, sumokėti. Pasirinkus tokį gyvenimo būdą, niekas nereikalaus iš jūsų sudėtingų užduočių, tačiau, žinoma, reikės apie 40 valandų per savaitę paaukoti nuobodžiaujant darbovietėje. Kai kuriems to ir pakanka. Problemos prasideda, kai nutariate bandyti ar per atsitiktinumą pradedate kopti karjeros laiptais. Viena vertus, jūsų gyvenime veiksmo bus gerokai daugiau, kita vertus, didelė to veiksmo dalis nuvils savo nuobodumu ir padrybsoti prie televizoriaus nebeliks laiko – turėsite aibes užduočių, kurias būtinai reikės vykdyti.

Arba nebūtinai.

Karjera yra įdomus dalykas tuo požiūriu, kad ji pagrįsta rangavimu. Dirbant pagal įgytą profesiją arba organizacijoje yra matuojamas jūsų lygis, t. y. vieni yra aukščiau, kiti – žemiau. Tie, kurie yra žemiau, ne tokie svarbūs kaip tie, kurie yra aukščiau.

Organizacijos turi daugybę ritualų ir procedūrų, kad dėl to niekam nekiltų abejonių – nuo geresnio atlyginimo ir kabineto iki tarybinės drausmės sistemų. Hierarchijos yra piramidinės struktūros: kuo aukščiau atsiduriate, tuo su nuožmesne konkurencija susiduriate, juk piramidė viršuje siauresnė – vietos mažiau, o tie, kurie dėl tos vietos kovoja, jau įrodė, kad nėra pastumdėliai. Žinoma, tai supaprastinimas – šiuolaikinėse organizacijose dažnai būna taip, kad vadovai uždirba mažiau nei pavaldiniai.

Yra ir neformalios hierarchijos, kai autoritetą turi nebūtinai tie patys žmonės, kurių duris ar stalus puošia įspūdingai skambančias pareigas įvardijančios lentelės. Bet mes visi esame jautrūs hierarchijoms, nesvarbu, formalios jos ar ne. Hierarchija žymi socialinį statusą, o aukštesniam socialiniam statusui tinka posakis „geriau turėti ir kad nereikėtų, negu neturėti ir kad reikėtų“.

Aukštesnis statusas reiškia įvairaus pobūdžio socialinį saugumą ir pranašumus: per krizę jūsų pirmojo greičiausiai neatleis, tikėtina, kad žmonės jums rodys palankumą „avansu“, nebūtinai jums to nusipelnius, tikėtina, kad jūsų vaikams geriau seksis mokslai, jūs mažiau sirgsite ir ilgiau gyvensite.

Taigi, kaip gauti visą naudą, bet nebūtinai sunkiai dirbant ir atliekant nuobodžias užduotis? Ogi pasinaudojant korupcijos teikiamomis galimybėmis! Jei hierarchijos apačioje dirba arba visoje valstybėje gyvena nuolankūs žmonės, jie nekels nuolatinio streso laipteliu aukščiau esantiems vadovams ar tarnautojams.

Nepasitenkinimas valdžia, išreiškiamas murmesiu virtuvėje ir garsiu šaukimu gatvėje, nieko neduos.

Na, vėluoja atlyginimas – pakentėsiu, na, negavau iš institucijos atsakymo – dar palauksiu, maža ką, gal žmonės užsiėmę. Ir apskritai – šįvakar naujas dainų konkursas per televiziją prasideda. O jei dar virš tokių vadovų esantys vadovai irgi laikosi nerašytos taisyklės „gyvenk ir leisk gyventi“, visa hierarchija tampa neveiksni. Paaukštinama tokioje sistemoje ne už pastangas ar talentą, o atsitiktinai. Ir net jei sistema atsitiktinai paaukština darbštų ir kompetentingą žmogų, tokioje sistemoje visi greitai supranta, kad tokio žmogaus dar aukščiau hierarchijos laiptais praleisti nevalia.

Išvada tokia – įveikti korupciją gali tik piliečiai, ne institucijos. Ir bet koks metodas netiks – nepasitenkinimas valdžia, išreiškiamas murmesiu virtuvėje ir garsiu šaukimu gatvėje, nieko neduos. Tik kiekvienam piliečiui nuolat, atkakliai ir neabejotinai pačiam labai nuobodžiai reikalaujant iš kiekvieno sutinkamo tarnautojo rezultatų pagal jų atsakomybės sritis, galime sulaukti esminių valdžios pokyčių.

Tik tada nekompetentingieji suvoks, kad tinginiauti lipant hierarchijos laiptais nepavyks, ir greičiausiai jie nutars grįžti prie drybsojimo prieš televizorių, taip leisdami visuomenei hierarchijas kurti kompetencijos pagrindu. Panašiai, kaip tai yra išmokusi Vokietijos ar Kanados visuomenė. Kodėl tai neįvyksta? Nes prie televizoriaus drybsoti yra įdomiau ir lengviau, nei iš savęs ir visų aplinkinių nuolat reikalauti kompetencijos – dar ir iš paties jos pareikalaus.

Mantas Bileišis – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius