Netikros grėsmės ir prezidentinės ambicijos
Pra­ėju­sią sa­vai­tę pa­aiš­kė­jo du da­ly­kai. Vie­nas jų – mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Sau­lius Skver­ne­lis rim­tai ap­mąs­to ga­li­my­bę da­ly­vau­ti ki­tų me­tų pre­zi­den­to rin­ki­muo­se. An­tra­sis – jei S. Skver­ne­lis da­ly­vaus pre­zi­den­to rin­ki­muo­se, jis pra­lai­mės.

Prognozė nėra aiškiaregio ateities numatymas. Prognozuoti galime dabar besiklostančių įvykių tėkmę ir logiką pratęsdami į ateitį. O šiuo metu padėtis tokia, kad aiškiai mažėja visuomenės pasitikėjimas ministru pirmininku S. Skverneliu, neigiamas vertinimas viršija teigiamą. Darant prognozes reikia atkreipti dėmesį ir į prezidento rinkimų konkurentus. Populiariausi kandidatai Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė pirmauja visuomenės apklausų reitinguose. Pažymėtina tai, kad jų pažiūros ir elektoratas gana panašus. Net jei S. Skvernelis patektų į antrąjį rinkimų turą, minėtų kandidatų balsai didžiąja dalimi sumuotųsi, tad įveikti varžovą būtų nepaprastai sunku.

Mokytojų protestai – tai reakcija į arogantišką Vyriausybės elgesį. Ministras pirmininkas, susidūręs su tokia padėtimi, iš karto jos tinkamai neįvertino, mėgino sumenkinti protestų rimtumą, suniekinti protestuojančius mokytojus ir, kas be ko, paieškoti kurstytojų tiek šalies viduje, tiek už jos ribų. Daugelis gyventojų simpatizuoja pedagogų siekiams, todėl toks tiesmukiškas ir bravūriškas S. Skvernelio elgesys pakirto jo populiarumą – sužlugdė galbūt nepataisomai.

Daug kas tikėjosi, kad ministras pirmininkas atstatydins švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę. Taip ir įvyko – tiesa, smarkiai pavėlavus, kai suvaldyti įsisiūbavusią krizę jau tapo itin sunku. Tačiau vietoj vieno ministro buvo atstatydinti visi trys. Greičiausiai tai suplanuota kaip itin stiprus viešųjų ryšių veiksmas, turėjęs pademonstruoti tvirtą ministro pirmininko kaip lyderio charakterį. Vis dėlto šis ėjimas nesuveikė, nes niekas nesuprato, kodėl prireikė dar dviejų ministrų galvų, ir būtent tų, o ne kurių nors kitų.

Kyla klausimas, kas skatina Saulių Skvernelį žvalgytis į prezidento postą? Tikrai ne opozicijos spaudimas.

S. Skvernelis visada garsėjo savo nestandartiniais veiksmais, drąsiais pasakymais. Tai ir padėjo jam susikrauti populiarumą. Tačiau ilgainiui, kaip neretai ir nutinka, atitinkamų poelgių efektas ėmė blėsti, todėl kilo pagunda elgtis vis aštriau. Bet aštrinant buvo persistengta ir gautas priešingas efektas. Vienas toks žingsnis – trijų ministrų atleidimas, kitas – sąmokslo, kuriame dalyvauja konservatoriai, esą remiami Rusijos slaptųjų tarnybų, pagarsinimas.

Tas sąmokslas tėra muilo burbulas. Kelias dienas delsęs S. Skvernelis pats galų gale patvirtino, jog neturi jokios informacijos apie konservatorių rezgamą sąmokslą, o prezidentė Dalia Grybauskaitė patikino, kad jokios pažymos apie tai išvis nėra. Gauti specialiųjų tarnybų atsakymai į S. Skvernelio užklausą dėl sąmokslo nebus teikiami Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariams – pasak ministro pirmininko, nėra tokios būtinybės. Tai vėlgi liudija, kad jokio sąmokslo nėra.

Galų gale ministras pirmininkas S. Skvernelis pareiškė, jog vykdomas puolimas prieš Vyriausybę verčia jį galvoti apie dalyvavimą prezidento rinkimuose. Tiesą sakant, jokio išskirtinio puolimo prieš Vyriausybę nėra. Pats ministras pirmininkas įsiūbavo Vyriausybės laivą atleisdamas tris ministrus, pats kalbomis apie sąmokslą visuomenėje kėlė susierzinimo ir nerimo bangas.

Ar galima laikyti atsakingu valstybės vyrų elgesį, kai oponentams viešai metami kaltinimai nebūtais dalykais, ir dar tokiais? Valstybės vadovas niekada neturėtų sau leisti spekuliuoti grėsme iš Rytų. Jei kai nors bando parodyti, kad Lietuva dėl Rytų kaimynės grėsmės serga persekiojimo manija, tai galbūt jau darosi panašu į tiesą. Tie vis garsinami sąmokslai tampa banalybe, nerimtu dalyku, visuomenės akyse nuvertina realias grėsmes.

Dabar jau aišku, iš kur tos keistos ministro pirmininko idėjos – rimtais argumentais nepagrįstas pažadas pritraukti į Lietuvą naujų prekybos tinklų, kažin koks įstatymų paketas, esą pažabosiantis kainas, nerimtai atrodanti iniciatyva įvesti maisto kuponus. Tai – ministro pirmininko „rūpinimasis liaudimi“ rengiantis prezidento rinkimams. Tik mokytojų streikai akimoju nubraukė šias pastangas.

Pareigas einantis Lietuvos premjeras dar niekada nekandidatavo į prezidentus. Ir nenuostabu – ministro pirmininko pareigos itin atsakingos, o įgaliojimai net didesni negu prezidento. Todėl kyla klausimas, kas skatina S. Skvernelį žvalgytis į prezidento postą? Tikrai ne opozicijos spaudimas. Tai galų gale pripažino ir pats ministras pirmininkas, šios savaitės pradžioje jau kalbėjęs, kad padėtis nėra išskirtinė ir kad opozicija tiesiog dirba savo darbą. Tenka spėlioti: gal S. Skverneliui apkarto „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio priežiūra, gal jis mano, jog prezidento postas suteiktų daugiau laisvės? Tačiau galimybė, kad ministras pirmininkas dėl kito krėslo gali numoti ranka ir į Vyriausybę, ir į savo išgirtąsias reformas, nesuteikia stabilumo pojūčio, kelia valstybėje niekam nereikalingas aistras.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas