Net ištrintas įrašas gali kai ką atskleisti
Prieš sa­vai­tę jau ap­ta­ri­nė­jo­me ži­niask­lai­dos lais­vę ir tos iš­šū­kius, su ku­riais ji šio­mis die­no­mis su­si­du­ria Lie­tu­vo­je. Ta­čiau ši te­ma iš ti­krų­jų yra pla­tes­nė. Be to, ji ne vien apie ži­niask­lai­dą.

Nors vyriausybė formaliai įvykdė vieną iš savo pažadų ir vėl atvėrė Registrų centro duomenis žurnalistams (kol kas įvestas laikinas įmokų už duomenų teikimo žurnalistams kompensavimo mechanizmas), tačiau skandalas, sukeltas šios istorijos, dar tęsiasi. Dėmesio centre atsidūrė vyriausybės pasitarimo, kuriame užpraeitą savaitę jau buvo bandyta išspręsti Registrų centro duomenų teikimo klausimą, įrašas. Žurnalistai norėjo su juo susipažinti, siekdami sužinoti, kodėl anuomet galimas sprendimas net nebuvo svarstytas.

Sunku susilaikyti nuo analogijos – labai panašiai elgiasi Rusija, kai bando paslėpti savo neteisėtus veiksmus Ukrainoje.

Tačiau įrašo žurnalistai negavo, o vėliau paaiškėjo, kad jis jau sunaikintas. Pastarasis aspektas iškėlė dar daugiau klausimų. Į ką pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį, tai į būdus, kaip vyriausybė spyriojosi, kad posėdžio įrašas neatsidurtų žiniasklaidos rankose. Galima priminti, kad pirmą ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pareiškė, jog nemato pagrindo viešinti pasitarimo detalių. Vėliau Vyriausybės kanceliarija argumentavo atsisakymą pateikti įrašą žiniasklaidai tuo, kad posėdis vyko už uždarų durų. Tiesa, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba išaiškino, jog minėtas įrašas negali būti slepiamas, o žurnalistai turi teisę susipažinti su vyriausybės pasitarimo garso įrašu ir informuoti apie jo turinį visuomenę. Tačiau šis išaiškinimas nepadėjo, nes po jo pasirodymo buvo pranešta, kad įrašas jau sunaikintas – kitaip sakant, šaukštai po pietų.

Pats įrašo sunaikinimo faktas atrodo labai įtartinai. Vyriausybėje tai irgi supranta, todėl gana greitai buvo paviešintas naujas situacijos paaiškinimas. Į dienos šviesą ištraukta kibernetinio saugumo korta. Pranešta, kad tai yra įprasta praktika – įrašas buvo ištrintas automatiškai, matyt, kad nepatektų „į priešo rankas“.

Įdomu tai, kad įrašas iš pat pradžių buvo ginamas kaip didžioji valstybinė paslaptis. Esminiu klausimu išlieka tai, dėl kokios priežasties ministras pirmininkas ir jo komanda taip nenorėjo, kad šio pasitarimo turinys taptų viešas? Čia irgi galima numanyti atsakymą. Minėtame nelemtame posėdyje dalyvavusi Interneto žiniasklaidos asociacijos vadovė Aistė Žilinskienė paliudijo spaudai, kad ministras pirmininkas „gal kiek emocingai kėlė klausimą“, kodėl žurnalistams reikėtų atverti Registrų centro duomenis. Numanant, kad A. Žilinskienė galėjo diplomatiškai sušvelninti atsiliepimą apie ministro pirmininko pasisakymus, darytina prielaida, kad S. Skvernelis kaip tik nediplomatiškai atsiliepė apie žiniasklaidą, o tada išsigando, kad žurnalistai gali, sužinoję tikrą premjero požiūrį į save, pakelti triukšmą.

Nors Vyriausybė kanceliarija slėpė šią informaciją, S. Skvernelio patarėjas Skirmantas Malinauskas internetinėje laidoje „Delfi dėmesio centre“ prasitarė, jog tai įvyko penktadienį (t. y. spalio 5 dieną) 23 valandą.

Nežiūrint į tai, ką ministras pirmininkas iš tikrųjų pasakė, ar ko nepasakė – visoje šioje istorijoje dėl įrašo yra dar mažu mažiausiai kelios rimtos problemos. Pirmiausiai, pagal Vyriausybės kanceliarijos darbo reglamentą, vyriausybės posėdžių ir pasitarimų skaitmeniniai įrašau turi būti talpinami duomenų saugyklos kataloguose, o vėliau saugomi Vyriausybės kanceliarijos archyve. Tiesa, ministro pirmininko komandos atstovai teigia, kad kanceliarijos teisininkai išaiškino, jog ši tvarka pasitarimams negalioja. Bet kurio atveju, žiūrint į visą tai neapleidžia jausmas, kad Vyriausybės kanceliarija dirba tam tikros teisinės betvarkės ir teisinio chaoso sąlygomis.

Kitas svarbus šios istorijos aspektas – žurnalistai bandė išsiaiškinti, kada konkrečiai įrašas buvo ištrintas? Nors Vyriausybė kanceliarija slėpė šią informaciją, S. Skvernelio patarėjas Skirmantas Malinauskas internetinėje laidoje „Delfi dėmesio centre“ prasitarė, jog tai įvyko penktadienį (t. y. spalio 5 dieną) 23 valandą. Iškarto buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išaiškinimas, kad įrašas turi būti perduotas žiniasklaidai, pasirodė penktadienį dieną. Todėl fakte, kad įrašas nebuvo išsaugotas ir atiduotas žurnalistams – galima įžvelgti nusikalstamą aplaidumą ar net tyčią.

Galiausiai ir pats būdas, kuriuo Vyriausybės kanceliarija bandė paaiškinti, kodėl įrašas neturi būti prieinamas žurnalistams, rodo tai, kad viskas buvo daroma sąmoningai ir tikslingai: neveiksmingų paaiškinimų pakeitimas kitais iš esmės demonstruoja, kad šioje situacijoje buvo meluojama. Jau minėta kibernetinio saugumo korta galiausiai ištraukta tada, kai visos kitos kortos nesugebėjo „sumušti“ žurnalistų argumentų. Sunku susilaikyti nuo analogijos – labai panašiai elgiasi Rusija, kai bando paslėpti savo neteisėtus veiksmus Ukrainoje. Užtenka prisiminti, kaip viena po kitos į viešą erdvę buvo metamos „rusiškos“ reiso MH17 numušimo virš Donbaso versijos. Dabar Lietuvoje mes irgi matėme versijų, kodėl įrašas negali būti perduotas žurnalistams, lietų. Tokios analogijos tikrai ne S. Skvernelio ir jo komandos naudai.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius