Nes kamuolys apvalus...
Pra­ei­tos sa­vai­tės pa­bai­go­je Ru­si­jo­je pra­si­dė­jo Pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­tas. To­kie ren­gi­niai su­trau­kia vi­so pa­sau­lio dė­me­sį, o čem­pio­na­tą pri­iman­čiai vals­ty­bei tai ga­li­my­bė par­ek­la­muo­ti sa­ve.

Kalbant apie šį čempionatą, sunku atsikratyti minties apie tai, kaip pasikeitė pasaulis per pastarąjį dešimtmetį. Galima priminti, jog teisė pravesti šias Pasaulio futbolo pirmenybes buvo suteikta Rusijai 2010 metų pabaigoje. Tiesą sakant, jau tada dėl Kremliaus nekildavo ypatingų iliuzijų, tačiau kai kas vis dar atsargiai kalbėjo apie galimus kokybinius pokyčius Rusijoje. Valdžią savo rankose formaliai laikė „liberalas“ Dmitrijus Medvedevas ir net 2008 metų Rusijos karinė avantiūra Gruzijoje buvo jau labai netoliaregiškai primiršta.

Pasidžiaugti galima nebent tuo, jog dabartinis Pasaulio futbolo čempionatas paženklintas daliniu boikotu. Į jo atidarymą neatvyko pagrindinių pasaulio šalių vadovai.

Pastarasis dešimtmetis pakeitė situaciją kardinaliai. 2013 metais suintensyvėjo Rusijos spaudimas savo kaimynams, siekiant neleisti kai kurioms posovietinėms respublikoms suartėti su Europos Sąjunga. Tokia strategija sąlygojo ir Maskvos įsikišimą į Ukrainos įvykius, kada Kijeve kilo ilgalaikiai masiniai protestai. Galima priminti, kad jų katalizatoriumi tapo Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus sprendimas nepasirašyti asociacijos sutarties su ES, priimtas būtent dėl Maskvos taikyto spaudimo.

Vėlesnė istorija irgi yra dar gana gerai žinoma. 2014 metų pradžioje Kremlius įžūliai aneksavo Krymo pusiasalį, meluodamas apie „žaliuosius žmogeliukus“ tiek Ukrainai, tiek visam pasauliui bei ciniškai manipuliuodamas vietiniais gyventojais. Maskva stovi ir už vadinamojo separatistinio konflikto Donbase, be kitų nusikaltimų – ji atsakinga už 2014 metų liepos mėnesį virš konflikto zonos numuštą civilinį reisą MH17 (apie tai ne taip seniai atvirai prabilo tarptautinė tyrėjų grupė, surinkusi pakankamai įrodymų tokiems sunkiems kaltinimams).

Vėlgi, negalima teigti, jog gana greita Rusijos metamorfozė iš sudėtingo geopolitinio partnerio (bendras Vakarų požiūris iki 2014 metų) į geopolitinę pabaisą buvo visiškai netikėta. Kremlius ir anksčiau demonstravo polinkį daryti tiesioginę įtaką posovietinei erdvei bei elgėsi gana agresyviai (prisiminkime jau minėtą karo su Gruzija atvejį).

Šiandien pernelyg vėlu svarstyti, ar reikėjo atimti iš Rusijos Pasaulio futbolo čempionatą. Tai būtų natūralus žingsnis – ir ne tik dėl Kremliaus įvykdyto tarptautinės teisės normų laužymo, bet ir dėl dopingo skandalo, susijusio su kita globalia sporto švente – Olimpinėmis žaidynėmis, kuriuos Rusija rengė 2014 metų sausį. Tačiau tokiam žingsniui reikėjo stiprios politinės valios, kurios Vakarų pasaulis vis dar nesugeba išugdyti.

Tačiau tokiam žingsniui reikėjo stiprios politinės valios, kurios Vakarų pasaulis vis dar nesugeba išugdyti.

Pasidžiaugti galima nebent tuo, jog dabartinis Pasaulio futbolo čempionatas paženklintas daliniu boikotu. Į jo atidarymą neatvyko pagrindinių pasaulio šalių vadovai. Žinoma, Rusijos žiniasklaida džiaugiasi, kad vis gi 17 šalių vadovai stebėjo čempionato atidarymą, tačiau nereikia pamiršti, kad tarp tų valstybių yra dvi nepripažintos respublikos – Abchazija ir Pietų Osetija, o ir kitos šalys toli nuo politinės lyderystės ir įtakos pasaulyje. Tačiau vargu ar Kremlius dėl to kaip nors stipriai nusiminė.

Kol Rusijoje švenčiama sporto šventė, šioje šalyje tebevyksta kiti, visai ne smagūs procesai. Jau ilgiau nei mėnesį Rusijos kalėjime badauja ukrainiečių režisierius Olegas Sencovas. Jis reikalauja, kad Kremlius paleistų visus politinius kalinius-ukrainiečius.

Tą pačią dieną, kai startavo Pasaulio futbolo čempionatas, pasirodė ir naujiena, kad teismas panaikino išteisinamąjį nuosprendį Karelijos „Memorial“ skyriaus vadovui Jurijui Dmirtijevui, dabar jo laukia naujas teismo procesas. Galima priminti, kad J. Dmitrijevas buvo kaltintas tvirkinęs savo įdukrą. Rusijos opozicinių jėgų atstovai yra įsitikinę, kad byla prieš J. Dmitrijevą buvo sufabrikuota, jį palaiko ir pati įdukra. Pažymima, kad J. Dmitrijevas neįtiko vietiniai (o gal ir ne tik vietiniai) valdžiai dėl to, jog skrupulingai nagrinėjo sovietinių represijų istoriją ir darė viską, kad atmintis apie tuos nusikaltimus išliktų. Šiame kontekste verta prisiminti ir apie Rusijos valdžios bandymus ištrinti atmintį apie Stalino režimo nusikaltimus ne tik iš viešojo diskurso, bet ir iš istorinių dokumentų, naikinant pastaruosius. Apie tai aš plačiau rašiau praeitos savaitės tekste.

Taigi, kol futbolo aikštėse yra varinėjamas kamuolys – naujosios Rusijos represinės mašinos sraigtai irgi sukasi.

Dar vienas dalykas, kurį norėtųsi paminėti – tai, kad Pasaulio futbolo čempionato pradžia Rusijoje – birželio 14 dieną – sutapo tiek su 1940 m. Baltijos šalių okupacijos, tiek su 1941 m. masinėmis represijomis šiame regione metinėmis. Šis aspektas irgi nebuvo tinkamai išnaudotas tam, kad Rusijai (o geriau – visam pasauliui) būtų priminta apie jos istorinę atsakomybę ir aukštą Kremliaus imperinių ambicijų kainą kitoms tautoms.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.