Nepriklausomybės siekio signatarai
Ar­tė­jant šių me­tų Va­sa­rio 16-ajai, dau­giau­sia dė­me­sio ski­ria­ma Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio (LLKS) ta­ry­bos dek­la­ra­ci­jai, pri­im­tai prieš 70 me­tų, at­min­ti. Bet ne ma­žiau pri­si­min­ti­nas, ma­tyt, ga­lė­tų bū­ti ki­tas ju­bi­lie­jus – prieš 30 me­tų Są­jū­džio Sei­mas pri­ėmė dek­la­ra­ci­ją, ku­rį pir­mą­kart šio ju­dė­ji­mo veik­lo­je nu­brė­žė Ne­prik­lau­so­my­bės sie­kį.

Tai padaryta iškilmingoje sesijoje Kaune, teatro salėje, o vėliau dar pakartota kaip Sąjūdžio Seimo priesaika prie atstatytos Laisvės statulos, aikštėje priešais Karo muziejų.

Norint suvokti to įvykio reikšmę, reikia turėti omenyje, kad iki to meto, t. y. iki pat 1989 metų vasario 16 dienos, visuose Sąjūdžio dokumentuose, įskaitant ir jo programą, priimtą steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime 1988 metų spalį, atsispindėjo tik suvereniteto siekis. Jį buvo galima traktuoti labai dviprasmiškai.

Nelengva atsakyti, kodėl Sąjūdžio Seimo vaidmuo menkai atspindimas, kai yra vertinamas moderniosios Lietuvos istorijos laikotarpis siekiant Nepriklausomybės.

Todėl 1989 metų vasario 16 dienos Sąjūdžio Seimo deklaracija tapo lemiamu posūkiu Sąjūdžio ir Lietuvos gyvenime, savotiška 1949 metų vasario 16 dienos LLKS tarybos deklaracijos, kurioje įtvirtintas siekis atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, tąsa.

1989 metų vasario 16 dienos Sąjūdžio Seimo deklaracija padėjo pagrindą ir 1990 metų kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Akto priėmimui, nes Nepriklausomybės siekis tapo svarbiausiu Sąjūdžio veiklos tikslu. Jis ir buvo įgyvendintas 1990 metais, kai Sąjūdis laimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą.

Iki 1989 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės siekį, kaip pagrindinį Sąjūdžio tikslą, įvardijo tik atskiri Sąjūdžio atstovai, tai nebuvo aiškiai įvardijamas Sąjūdžio, kaip judėjimo, tikslas. Iki 1989 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės siekį, kaip galutinį savo veiklos tikslą, deklaravo įvairios disidentinės organizacijos, tačiau jos neturėjo tokios visaapimančios struktūros, kokia tapo Sąjūdis.

Atsižvelgiant į principus, pagal kuriuos 1989 metų spalio 24 dieną buvo išrinktas Sąjūdžio Seimas, galima teigti, kad tai buvo visos tautos atstovybė, reali tautos valdžia, veikianti sovietų okupacijos sąlygomis. Panašiai kaip Lietuvos tautos atstovybe 1949 metais buvo galima laikyti LLKS.

Dviejų pasipriešinimo judėjimų – LLKS ir Sąjūdžio – veikla skyrėsi. LLKS vykdė ginkluotą, partizaninę kovą baisių sovietų represijų sąlygomis, kovotojai rizikavo savo ir artimųjų gyvybe. Sąjūdis pasinaudojo visomis galimomis veiklos formomis, kurios vis labiau pažeisdavo sovietų įstatymus. Sąjūdžio lyderiams irgi grėsė represijos, bet ne tokios baisios, kaip partizanams. Galimas represijas Sąjūdžio Seimui galbūt galima lyginti tik su tuo, kas grėsė 1990 metų Kovo 11-osios akto signatarams.

Bet pagal pasirinktą taktiką skelbiant siekius, formuojant struktūras LLKS ir Sąjūdžio Seimo veiklą galima lyginti. LLKS tikslai, politinė programa, taktika, politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas neatsirado tuo pačiu metu. Iš pradžių buvo suformuota LLKS vadovybė, o per vėlesnius posėdžius žengti kiti žingsniai, įskaitant ir atsišaukimų, kreipimųsi į LLKS narius ir visus Lietuvos žmones priėmimą.

Sąjūdžio Seimas iškilmingame posėdyje Kaune paskelbė palyginti aptakią deklaraciją, bet joje jau buvo Nepriklausomybės siekis. Tolesnė Sąjūdžio Seimo veikla, jo priimti dokumentai liudija, kad ta veikla yra skirta šiam siekiui vis labiau gryninti, padaryti suprantamą ir Sąjūdžio dalyviams, ir visiems Lietuvos žmonėms, parodyti kaip svarbiausią Sąjūdžio tikslą.

Jis atsispindėjo visoje tolesnėje Sąjūdžio veikloje, įskaitant tokius įvykius kaip 1989 metų rugpjūčio 23 dieną surengta Baltijos kelio akcija. Atėjus 1990 metų kovo 11-ajai net atsargiausia Sąjūdžio vadovybės dalis suvokė, kad Nepriklausomybę skelbti reikia. Esminį stimulą tokiam suvokimui suteikė 1989 metų vasario 16 dienos Sąjūdžio Seimo deklaracija.

Žinoma, negalima teigti, kad Sąjūdžio Seimo nariai tapo Nepriklausomybės Akto signatarais. Teisinga, kad jais laikomi Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai, paskelbę Kovo 11-osios aktą. Tačiau ir LLKS tarybos nariai, paskelbę savo deklaraciją 1949 metų vasario 16 dieną, nebuvo Nepriklausomybės Akto signatarai. Jie tiesiog neturėjo realios valdžios savo krašte.

Ir LLKS vadovybę, ir Sąjūdžio Seimą veikiau būtų galima pripažinti kaip Nepriklausomybės siekio signatarus.

1999 metais minint LLKS tarybos deklaracijos 50-metį, jos autoriai buvo prilyginti Nepriklausomybės Akto signatarams, vėliau valstybės lygiu buvo priimti ir kiti teisiniai sprendimai. Nelengva atsakyti, kodėl Sąjūdžio Seimo vaidmuo menkai atspindimas, kai yra vertinamas moderniosios Lietuvos istorijos laikotarpis siekiant Nepriklausomybės.

Gal bent šiomis dienomis minėdami Sąjūdžio Seimo deklaracijos 30 metų sukaktį galėtume atsigręžti į šį užmirštą mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimo etapą. Panašiai kaip prieš 20 metų prisiminėme, jog buvo partizanai, LLKS tarybos deklaracija.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas