Nei keiktis, nei keikt
Sten­giuo­si į pro­ce­sus žiū­rė­ti ob­jek­ty­viai, bet vie­na ko­ja esu op­ti­mis­tų sto­vyk­lo­je ir vis ban­dau ieš­ko­ti ar­gu­men­tų, ko­dėl vie­na ar ki­ta ne­są­mo­nė ran­da vie­tos mū­sų gy­ve­ni­me. De­ja, bū­na die­nų, kai to­le­ran­ci­ja ima ba­lan­suo­ti ties ne­nor­mi­nės lek­si­kos ri­ba. Tuo­met pa­si­tei­si­ni­mo ieš­kau pro­fe­so­riaus Al­bi­no Jo­vai­šo pa­ste­bė­ji­me, kad mo­kė­ji­mas keik­tis yra mąs­tan­čio žmo­gaus bruo­žas.

Štai interneto portalas 15min.lt siūlo išbandyti skaičiuoklę, kuri patars, ar verta papildomai kaupti pensijai. Kad ir kaip liūdna (o gal linksma?) būtų, skaičiuoklė netinka piliečiams, gimusiems anksčiau nei 1960-ieji, nes ją sukūrę protai turbūt nusprendė, kad žmonės taip ilgai negyvena, arba nežinojo, kada išeinama į pensiją.

Kad senjorams Lietuvoje vietos nėra, jau senokai konstatavo draudikai ir bankininkai, kurie nenori turėti jokių reikalų su pensininkais – nei apdraus keliaujant slidinėti, nei kredito suteiks. Todėl nesuprantu, kodėl Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Mantas Zalatorius vis bando nutaisyti protingą veido išraišką ir aiškina, kad visiškai normalu, jog pas bankininką, kaip ir pas gydytoją, vizito reikia iš anksto prašytis. Taip jis komentavo žinią, kad dalies bankų darbuotojai be išankstinės registracijos net velniop eiti nepatars. Teisybės dėlei vertėtų pažymėti, kad bankininkai jau senokai nekalba, jog jiems rūpi klientai, tik nesuprantu, kam taip vargintis reikia prezidentui? Matyt, toks jau jo darbas.

Nesikeikiu, kai vėl išgirstu, kad draudikai sutinka drausti puspriekabes keliasdešimt kartų brangiau nei kolegos Estijoje, ir todėl vežėjai mokesčius kaimynams mieliau moka. Nesikeikiu, nes tikiu, kad per šešis šimtus darbo vietų sukūręs ir jas mokesčių mokėtojų pinigais išlaikantis Lietuvos bankas atidžiai prižiūri draudimo rinką. O ten nei dieną, nei naktį jokių kartelinių susitarimų nemato. Nedrąsiai drįstu patarti už nedidelį mokestį poną Zalatorių pasamdyti, kad neišmanantiesiems teisybę ir apie draudikus paporintų.

Negražūs žodžiai pro dantų tvorą neišsprūsta net žiūrint, kaip po lietaus į Nerį nugarma sostinės mero proteguotos bendrovės „Grinda“ tiesti dviračių takai. Negalima keiktis, juk Remigijus Šimašius taip gražiai šypsosi tujas pjaudamas... Be to, kažkuris jo patarėjų atskleidė siaubingą, iki šiol niekam nežinotą faktą, kad feisbuko šiukšlyne kažkam už nuomonę sumokama. Kaip iš gausybės rago pasipylė netikėtai praregėjusiųjų komentarai ir diskusijos, ar tai etiška, ir kiek sekėjų internete reikia turėti, kad tūkstančius uždirbtum?

Kad senjorams Lietuvoje vietos nėra, jau senokai konstatavo draudikai ir bankininkai

Diskusijas galima tęsti, tačiau klausimas, kodėl liberalu prisistatantis sostinės meras proteguoja savivaldybės įmonę ir nieko neprašytas mokesčių mokėtojų pinigais administratorių rinkimus rengia, yra sunkesnė mįslė.

Spėju, kad tiek pinigų pakaktų nacionalinio stadiono vejai su vartais, bet meras geriau žino, kur juos pavėjui leisti.

Visgi riebesniu žodžiu palydėjau „Lietuvos žiniose“ perskaitytą naujieną, kad kelerius metus milijonų milijonus eurų į vandens ir nuotekų infrastruktūrą investavome ne ten, kur reikėjo, todėl ne tik milijonus tuščiai nutekinome, bet dar ir baudą mokame. Pasirodo, mūsų valdininkai ne taip perskaitė Europos Komisijos dokumentus. Manote, kad dėl to turėtų atsistatydinti aplinkos ministras ar dar kas nors, kalbų nemokantis, bet milijonus skirstantis? Baikit, nemanau. Belieka pabumbėti, kad patys išsirinkome tokią valdžią, kokios esame verti, ir viltis, kad kituose rinkimuose rinkėjai balsuos ne tik pykčio ar simpatijų vedami, bet ir pasitars su protu.

Komentaras skambėjo per LRT