Nei įvarčių, nei kultūros
Jau se­no­kai ne­žiū­riu, ką ant dirb­ti­nės dan­gos vei­kia Lie­tu­vos fut­bo­lo rink­ti­nė. Ne tik to­dėl, kad ne­ti­kiu, jog mo­ka žais­ti ir ne­pra­lai­mė­ti. Man Lie­tu­vos fut­bo­las ke­lia ne­igia­mas emo­ci­jas. Ne­kal­bu apie fut­bo­li­nin­kus, o apie fe­de­ra­ci­ją ir ap­link ją be­si­su­kan­čius vei­kė­jus. Pa­sta­rą­jį kar­tą sta­dio­ne bu­vau prieš ke­le­rius me­tus, kai lie­tu­vius Vil­niu­je triuš­ki­no ang­lai. Tą­kart te­ko ap­lan­ky­ti ir VIP lo­žę, ku­rio­je di­džio­ji da­lis žiū­ro­vų „tvar­kė rei­ka­lus“ su po­li­ti­kais, o ne fut­bo­lą žiū­rė­jo.

Gal todėl iki šiol neturime nacionalinio stadiono ir pamiršome pergalių skonį, nes futbolas yra „reikalų tvarkymo“ aikštė, kur dideli pinigai suveda įvairių pasaulių veikėjus. Iš dalies jaučiausi lyg filme apie mafiją, todėl iki šiol prisiminus tas rungtynes kyla nemalonus jausmas. Panašus jausmas apėmė klausantis premjero antradienio interviu Lietuvos radijui. Ypač kai išgirdau grasinimus žiniasklaidai nebeskirti valstybės viešinimo pinigų. Suprasčiau, jei premjeras būtų pasakęs, kad tai yra tam tikras žiniasklaidos papirkinėjimo būdas, kad vienos ar kitos ministerijos, valstybės įmonės taip nusiperka teigiamą nuomonę apie savo nenuveiktus darbus. Kad tai yra tam tikras kyšis ir šantažo įrankis. Bet premjeras, lyg koks proletarinės revoliucijos šauklys, suokė apie badaujančius Pavolgio vaikus. Gal kas nors ir gali patikėti, kad, viešinimo lėšas atidavus skurdui mažinti, jis sumažės. Tačiau kad taip galvotum, reikia itin lakios fantazijos arba smegenų be vingių.

Nemalonus jausmas interviu metu vis stiprėjo, nes premjero balse garsėjo pono intonacijos: jis geriausiai žino, kaip turi būti, jis gali atimti, gali duoti, nes yra ne visuomenės tarnas, o valdovas. Valdžia visada svaigina ir bukina, bet nederėtų pamiršti aksiomos – be stiprios ir nepriklausomos žiniasklaidos nebus ir stiprios valstybės.

Tas pats nemalonus jausmas apima, kai kalba pasisuka apie Kultūros ministeriją. Turiu prisipažinti, kad klydau dar prieš rinkimus sakydamas Ramūnui Karbauskiui, jog bet kuris kitas asmuo, pakeisiantis poste Šarūną Birutį, bus šviesos spindulėlis. Deja...

„Lietuvos žiniose“ skaitau, kaip apverktina vadinama kai kurių kultūros įstaigų finansinė padėtis kitais metais gali dar labiau pasunkėti. Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, Nacionaliniam operos ir baleto teatrui, Nacionaliniam dramos teatrui, Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams, Vyriausiojo archyvaro tarnybai ir kitoms įstaigoms nurodyta 15 proc. susimažinti kitų metų išlaidas, nors kai kurios koncertų salės ir teatrai bus rekonstruojami. Kultūros darbuotojai skundžiasi, kad pro valdančiųjų politikų abejingumo sieną neprasimuša ir prašymai kitais metais numatyti daugiau lėšų kultūrininkų algoms didinti.

Peržvelgiu kelių savaičių ministrės darbotvarkes – apie 80 proc. veiklos skirta „darbui su dokumentais ir vidiniams posėdžiams“. Todėl nenuostabu, kad ministrė, gavusi finansų ministro nurodymą susimažinti išlaidas, negina jai patikėtos bendruomenės interesų, o „su dokumentais“ užsisklendžia savo kabinete. Tik kam tada reikia užimti tokias prabangias patalpas miesto centre? Gal pačiai ministerijai atėjo laikas taupyti ir keltis kur nors ant dirbtinės vejos? Pergalių dėl to nepadaugėtų, bet gal Finansų ministerijai ir politikams, kurie vis šneka apie kultūros svarbą, įtiktų?

Komentaras skambėjo per LRT radiją