Negalią turinčios moterys – atskirtos ir atstumtos
Kal­bant apie mo­te­rų pa­dė­tį Lie­tu­vo­je, vie­na pa­žei­džia­miau­sių gru­pių – ne­ga­lią tu­rin­čios mo­te­rys. Daž­nai pa­si­džiau­gia­me ir di­džiuo­ja­mės, kai to­kios mo­te­rys tam­pa čem­pio­nė­mis, jos ge­ba pa­siek­ti, at­ro­dy­tų, ne­įma­no­mų aukš­tu­mų spor­to, me­no, vers­lo sri­ty­se. Ta­čiau aiš­ku vie­na: joms siek­ti pro­fe­si­nės ir as­me­ni­nės lai­mės yra ypač su­nku ir su­dė­tin­ga. Ne­įga­lios mo­te­rys – vie­na la­biau­siai dis­kri­mi­nuo­ja­mų gru­pių Lie­tu­vo­je.

Jolanta Beresnevičienė – nuostabi moteris, vadovaujanti Kauno krašto neįgaliųjų draugijai, patraukusi ir sužavėjusi savo regiono žmones taip, kad net pateko tarp šešių nominančių Metų kaunietės rinkimuose. Vis dėlto, finalinio apdovanojimų renginio scena buvo visiškai nepritaikyta dalyvei, turinčiai judėjimo negalią, nors organizatoriai apie Jolantos negalią žinojo iš anksto. Renginio metu nuspręsta Jolantą ant scenos užnešti. Moteris nesutiko, jai toks ekspromtu priimtas sprendimas nebuvo priimtinas. Nerimavo, kad tiesioginiame eteryje tokia nešimo akcija atrodys nei šiaip, nei taip. Jolanta per apdovanojimą tiesiog liko stovėti apačioje. Kaip jautėsi – neklauskite. Apie neįgalios dalyvės situaciją nepagalvojo nei režisieriai, nei renginyje dirbantis personalas.

Neįgalių moterų padėtį mūsų šalyje sunkina ir tai, kad trūksta neįgaliųjų teisių gynėjų.

Tokie pavyzdžiai rodo, jog kartais užtektų tik požiūrio, domėjimosi ir noro spręsti neįgalių žmonių problemas, kad jie nepasijustų kitokie, atskirti ir atstumti.

Kita istorija – apie klausos negalią turinčią jauną disko metikę Larisą Voroneckają. Ji – Pasaulio kurčiųjų olimpinių žaidynių čempionė, garsinanti Lietuvos vardą. Larisa visam pasauliui įrodė – kurtumas nėra nuosprendis. Ji daug pasiekė ir dabar norėtų savo talentu, gebėjimais ir patirtimi dalytis mokydama ir treniruodama vaikus, jaunuosius sportininkus. Tačiau dėl klausos negalios kol kas ji gali treniruoti tik kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklose, o jų yra labai nedaug. Taigi rasti darbą beveik nėra galimybių. Norint dirbti bendrojo lavinimo mokyklose ar sporto mokyklose, Larisos atveju reikėtų gestų kalbos vertėjų pagalbos. Trumpiau tariant, talentingai disko metikei Lietuvoje darbo nėra, nes ji turi klausos negalią.

Bendraujant su negalią turinčiomis moterimis, jos pasakoja, kad nuolat jaučia atskirtį ir atstūmimą, negalėdamos dėl savo negalios įsidarbinti, sukurti šeimos, susipažinti su kitais žmonėmis, gauti įvairių paslaugų. Jas skaudina ir nuvilia, kai dėl nepritaikytos aplinkos susiduria su problemomis, besilankydamos, pavyzdžiui, pas ginekologą. Pasak neįgalių moterų, jų noras turėti vaikų ar nėštumas ir šiandien sukelia neigiamą reakciją – ne tik aplinkinių, bet ir pačių medikų.

Negalią turinčios moterys jaučiasi diskriminuojamos dvigubai: ir dėl lyties, ir dėl neįgalumo. Jos pasakoja, kad įsidarbinti joms daug sudėtingiau nei neįgaliam vyrui, tiksliau – beveik neįmanoma. Šią problemą pripažįsta Žmogaus teisių taryba ir kitos tarptautinės žmogaus teisių srityje veikiančios organizacijos, ji įvardijama ir Europos Parlamento rezoliucijoje dėl neįgalių moterų.

Lietuvoje taip pat atlikti tyrimai neįgalių moterų padėties klausimais. Tokį tyrimą 2014 metais inicijavusi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atskleidė, jog neįgalių moterų padėtį mūsų šalyje sunkina ne tik minėti sunkumai darbo rinkoje, problemos, sprendžiant asmeninio gyvenimo klausimus, bet ir tai, kad trūksta neįgaliųjų teisių gynėjų. Organizacijos, kovojančios už moterų teises, neišskiria neįgalių moterų problematikos. Lietuvoje beveik neviešinama informacija apie negalią turinčių moterų poreikius, gyvenimo kokybę. Trūksta visuomenės švietimo keičiant aplinkinių požiūrį į neįgalias moteris.

Neįgalių moterų Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, yra kiek daugiau nei vyrų – moterys sudaro 52,4 proc. visų neįgaliųjų. Mūsų šalyje visiems neįgaliesiems – ir moterims, ir vyrams – neužtikrinamos pagrindinės žmogaus teisės, jie susiduria ne tik su visuomenės neigiamomis nuostatomis, bet ir su sunkumais naudodamiesi sveikatos priežiūros paslaugomis, viešuoju transportu, norėdami įsigyti arba pritaikyti savo reikmėms būstą. Statistika rodo, kad neįgalieji dažniau patiria smurtą.

Visa tai rodo, jog neužtenka pritaikyti pastatus ar šaligatvius tam, kad įvažiuotų neįgalus žmogus su vežimėliu. Reikia daugybės priemonių, kurios keistų ne tik mūsų aplinką, bet ir požiūrį. Keistų stereotipinį mąstymą – „tegu nedirba, užtenka, kad gauna pensiją“ arba „kam tai moteriai dar vaikai, jai ir taip sunku gyventi“ ir panašų. Neįgalūs žmonės šimtus ir tūkstančius kartų įrodė, kaip gali įveikti sunkumus ir net pasiekti daugiau negu neturintys negalios žmonės. Jiems reikia ir darbo, ir vaikų ir šeimos. Jie nori jaustis visaverčiai.

Antai Seimo Neįgaliųjų teisių komisijoje kelią skinasi naujas Užimtumo įstatymo pakeitimo projektas. Pritariu, kad tai, kas jame numatoma – kvotos darbdaviams dėl darbo vietų, subsidijos asistento išlaidoms, neįgaliųjų darbo ir poilsio vietai įrengti, transporto išlaidoms padengti (atvykimo į ir išvykimo iš darbo), lydimoji pagalba, įsidarbinus – yra tikrai labai reikalinga ir laukiama. Tačiau nerimą kelia tai, kad šiam įstatymui įgyvendinti gali būti neskirta pakankamai lėšų, o už jo nevykdymą nebus reikalaujama atsakomybės. Juk ir šiandien ugdymo įstaigų vadovai yra įpareigoti įrengti keltuvus neigaliesiems ugdymo įstaigose. Tačiau jų atsakymas – nėra pinigų – dažniausiai atleidžia nuo bet kokios atsakomybės.

Beje, Lietuva 2016 metais Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitete pristatė pirmąją Neįgaliųjų konvencijos įgyvendinimo ataskaitą. Komitetas nustatė, kad iš daugiau kaip 60 rodiklių visiškai pasiekti tik trys. Taigi turime griauti stereotipus, siekti, kad būtų užtikrinta neįgaliųjų teisė gyventi savarankiškai, kad kiekviena mergina, moteris bet kur Europoje turėtų galimybę įgyvendinti visus savo siekius ir planus, atskleisti talentus ir nejaustų tokios atskirties, kokią patiria šiandien.

Raminta Popovienė yra Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos Seime narė