Ne vaidinti, o būti krikščioniu
Dau­ge­lis Jė­zaus mo­ki­nių sa­kė: „Kie­ti Jo žo­džiai, kas ga­li jų klau­sy­tis!“Jė­zus, ži­no­da­mas, kad mo­ki­niai dėl to mur­ma, pa­klau­sė: „Jus tai pik­ti­na? O kas bū­tų, jei pa­ma­ty­tu­mė­te Žmo­gaus Sū­nų, už­žen­gian­tį ten, kur Jis bu­vo pir­miau?! Dva­sia tei­kia gy­vy­bę, o kū­nas nie­ko ne­duo­da. Žo­džiai, ku­riuos jums kal­bė­jau, yra dva­sia ir gy­ve­ni­mas. Bet kai ku­rie iš jū­sų ne­ti­ki.“ Iš Evan­ge­li­jos pa­gal Joną

Nuolankus žmogus itin patinka Dievui, nes suvokia savo tikrąją vertę ir gyvena tiesoje. Jis nemėgina apsimesti tuo, kas nėra. Jam nereikia jokių kaukių, kad įrodytų tariamą visagalybę, tarsi pats būtų grožio, tiesos ar gėrio šaltinis. Nuolankus žmogus yra laisvas, nes gyvena ne iliuzijoje, desperatiškai bandydamas išsaugoti susikurtą įvaizdį, bet tiesoje. Jo gyvenimas Dievui yra lyg nuolatinė malda, Viešpatį džiuginantys kvapnūs smilkalai.

Nuolankumo dorybė labai svarbi religiniam gyvenimui. Tik savo trūkumus matantis ir pripažįstantis žmogus gali žengti žingsnį tobulėjimo link. Jis nesako, kad jo tikėjimas „sutvarkytas“, kad yra geras žmogus, ne vagis, ne žudikas. Toks žmogus suvokia – jam reikia Dievo pagalbos, jei nori tapti tobulas, šventas, būti geriausia savo versija.

Tuo metu puikybė skatina užmerkti akis prieš savo kreivą paveikslą ir manyti, jog mūsų siela yra tobula arba bent jau ne tokia bloga kaip kitų. Puikybė įkalina vergauti savam įvaizdžiui ir verčia nešioti kaukę. Veidmainiškas žmogus neturi nei laimės, nei laisvės. Jis gali atrodyti labai geras tikintysis, tačiau tai tėra kaukė, nes giliai širdyje murma prieš Dievą, konkuruoja su Juo, nesutinka su paties Jėzaus mokymu, priešgyniauja Bažnyčios mokymui. Šv. Raštas jam tampa tik ginklu kovoti už savo „tiesą“. Regis, toks žmogus išpažįsta esąs Jėzaus mokinys, tačiau negyvena pagal Jo mokslą, net bando jį pakeisti. Deklaruodamas savo krikščionišką tikėjimą kartu pasisako, pavyzdžiui, už negimusio žmogaus žudymą ar sodomiją.

Kristus niekada nesakė, kad sekti paskui Jį bus lengva, „faina“, patogu ar smagu, kaip šiandien neretai bandoma pristatyti Evangeliją. Dievas atėjo ne „fanų“ ieškoti, bet sielas gelbėti – ir tai yra tikro, neatimamo džiaugsmo pagrindas. Jėzus visada kviečia drąsiai priimti iššūkį, žengti siauru keliu, net išsižadėti savęs, tvirtai tarsi vėliavą nešti gyvenimo kryžių, radikaliai palikti visa, kas nutolina nuo Dievo. Jis kviečia keisti ne Evangeliją, o save ir pasaulį. Abejoti ne Dievu, bet savimi. Gyventi ne dėl savęs, bet dėl kitų. Kovoti pirma su savimi, o ne su kitu. Būti ne tik teisingu, bet ir gailestingu, mylinčiu tiesą, o ne melą.

Šiandien mes privalome būti autentiškais krikščionimis, kurie aiškiai sako TAIP arba NE, kaip moko Jėzus. Būti krikščionimis, kurie bando įtikti ne pasauliui, o Dievui, nes toks buvimas žemės druska krikščionių veikimą daro prasmingą ir gali pasūdyti žmonių sielas amžinybei. Žmonės trokšta autentikos, tikrumo, prasmės, aiškių orientyrų, o Kristus būtent tai ir suteikia. Turime iš naujo tai atrasti, priimti ir kitiems dalyti – iš naujo atrasti Kristų, Jo Bažnyčią, gryną krikščionišką tikėjimą. Negalime būti tikrais Jo mokiniais, jei širdyje dar prieštaraujame Jam, stokojame išmintingo nuolankumo. Tuomet esame tarsi veidmainiai, o mūsų tikėjimas, kurį liudijame aplinkiniams, tėra krikščionybės karikatūra, prieštara, dvasingumo iškamša. Esame neką geresni už anuos fariziejus, kurių išorė išpuošta moralumu, tolerancija, humaniškumu, o viduje slypi prisitaikėliškumas, baimė nukentėti dėl tiesos ir abejingumas.

Kaip mes šiandien skelbsime Evangeliją, jei nemažai žmonių ja netiki ir sako: „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jei pusė Lietuvos katalikų netiki Jėzaus dievyste, o dauguma laiko save krikščionimis, bet gyvena ne kaip krikščionys? Mums pirma reikia, jog širdis atsivertų, grįžti pas Dievą. Reikia kiekvienam ir gana dažnai, nes visi turime kaukių, kartais taip priaugusių, kad jų nė nepastebime. Nors Dievo žodį pažįstame, jo grūdas krinta į mūsų širdį, jis yra užgožiamas erškėčių, nualinamas dvasinės sausros. Priimti Jėzaus žodžius į savo širdį ir pagal juos gyventi – turėti dvasią ir gyvybę. Bet reikia nuolankumo, kad juos priimtume. Tad glauskimės prie Dievo kaip apaštalas Jonas, būkime tie mokiniai, kurie nemurma, neišduoda Mokytojo ir nepalieka Jo dėl žodžių kietumo, yra greiti klausytis, suprasti ir mylėti.

Kunigas Gabrielius Satkauskas yra Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos propedeutinio kurso ugdytojas