Ne dvi Lietuvos
Jei „Goog­le“ pa­ieš­kos sis­te­mo­je su­rink­si­te fra­zę „Dvi Lie­tu­vos“, ra­si­te įvai­riau­sių straips­nių apie Vil­nių ir li­ku­sią Lie­tu­vą, Sos­ti­nės re­gio­ną ir li­ku­sią Lie­tu­vą, did­mies­čių ir kai­miš­ką Lie­tu­vą. Šiaip ar taip, „Dvie­jų Lie­tu­vų“ te­ma yra po­pu­lia­ri. Su­si­da­ro įspū­dis, jog vie­no­je Lie­tu­vo­je (tar­ki­me, Vil­niu­je ar did­mies­čiuo­se) gy­ve­ni­mas yra ge­ras ar bent ge­rė­ja, o ki­to­je – prieš­in­gai. Ne­bū­ti­nai.

Neseniai paskelbtas jau aštuntasis Lietuvos savivaldybių indeksas rodo, kad mūsų šalis yra daugialypė. Palyginę šešis didžiuosius miestus ir likusias 54 savivaldybes matysime, kad vienos jų gerai dirba įvairiose srityse – taupo ir skaidriai naudoja mokesčių mokėtojų pinigus, neriboja vartotojų pasirinkimo ir skatina konkurenciją, užtikrina palankias sąlygas verslui ir pan., o kitos kai kur šlubuoja.

Svarbu pabrėžti, kad kiekviena savivaldybė turi kuo nudžiuginti ir kuo nuliūdinti. Pavyzdžiui, iš didžiųjų miestų Vilnius išsiskiria kaip investicijų traukos centras (2017 metais vienam gyventojui teko net 18 190 eurų tiesioginių užsienio ir 4422 eurai materialinių investicijų), jame ekonominis gyvenimas yra aktyviausias, bet tai neleido užsitikrinti lyderio pozicijos. Vilniuje nedarbo lygis augo, ilgalaikio bedarbio statusą turėjo beveik kas penktas bedarbis. Sostinę slėgė didžiausia Lietuvoje skola (79,3 proc. nuo pajamų).

Tuo metu Klaipėdos miestas, gavęs pirmą vietą, gerai tvarkėsi visose srityse. Itin gerai įvertintas finansų ir turimo turto tvarkymas, uostamiestyje nedarbo lygis liko stabilus, o ilgalaikių bedarbių buvo mažiausiai tarp didžiųjų miestų – jie sudarė 9,3 procento. Nors investicijų pritraukta mažiau negu sostinėje, jų nestigo (vienam gyventojui teko 6122 eurai tiesioginių užsienio ir 3719 eurų materialinių investicijų). Trečioje vietoje esantys Šiauliai neturėjo gerų investicinių rodiklių (vienam gyventojui teko tik 1383 eurai tiesioginių užsienio ir 2426 eurai materialinių investicijų), tačiau galėjo pasigirti mažiausiu nedarbo lygiu (5,3 proc.) tarp didžiųjų miestų. Galima spėti, kad prie to prisidėjo palankesnė mokestinė aplinka: vidutinė verslo liudijimo kaina Šiauliuose siekė 154 eurus, Klaipėdoje – 204 eurus, o sostinėje net 561 eurą.

Net paskutinę vietą tarp didžiųjų miestų užėmęs Alytus galėjo pasigirti gerais rodikliais. Dzūkijos sostinėje vienintelėje iš visų didžiųjų miestų šilumai tiekti bei viešojo transporto paslaugoms teikti buvo pasitelktas privatus sektorius ir konkurencija, kuri ilgalaikėje perspektyvoje prisideda prie aukštesnės paslaugų kokybės ar žemesnių kainų.

Apžvelgdami mažąsias savivaldybes matysime tokią pačią margą (jei ne dar margesnę) mozaiką.

Pirmą vietą užėmusi Klaipėdos rajono savivaldybė pritraukė 3442 eurus tiesioginių užsienio ir 4048 eurus materialinių investicijų. Geri ekonominio aktyvumo rodikliai: daugiausia statybos leidimų, nemažai veikiančių ūkio subjektų, vienas mažiausių nedarbo lygių (5,4 proc.). Tačiau mokesčių srityje Klaipėdos rajonas galėtų pasitempti – nekilnojamojo komercinio turto tarifas buvo vienas didžiausių (0,9 proc.).

Tik 44–48 vietose esančioje Skuodo rajono savivaldybėje investicijų lygis buvo vienas žemiausių (vienam gyventojui teko tik 154 eurai tiesioginių užsienio ir 485 eurai materialinių investicijų). Tačiau šioje savivaldybėje buvo palyginti maži mokesčiai už verslo liudijimą (71 euras), nekilnojamąjį komercinį turtą (0,5 proc.). Viena vertus, kaip ir Šiaulių mieste, tai iš dalies galėjo prisidėti prie palyginti žemo nedarbo lygio (6 proc.), mažos ilgalaikių bedarbių dalies (14,8 proc.). Kita vertus, gali būti ir kita priežastis – Skuodo rajoną 2017 metais paliko 2,8 proc. gyventojų.

35–40 vietose esanti Raseinių rajono savivaldybė gerai tvarkosi švietimo srityje. Savivaldybėje abiturientai valstybinius brandos egzaminus išlaikė geriau (47,3 balo, o mažųjų savivaldybių vidurkis siekė 45,8 balo). Savivaldybėje efektyviau valdoma mokyklų infrastruktūra. Vienam mokiniui teko mažesnis nei vidutinis mokyklos patalpų plotas – 14,6 kv. m, tad ir mokyklų aplinkai išlaikyti reikėjo išleisti palyginti nedaug. Tačiau savivaldybės skola buvo didelė (44,7 proc.), viešojo transporto, daugiabučių administravimo, atliekų išvežimo, šilumos tiekimo ir gamybos srityse vengta pasitelkti privatų sektorių, dalis savivaldybei priklausančių įmonių veikė nuostolingai. O tai reiškia, kad jas teks gelbėti mokesčių mokėtojų pinigais.

Matome, kad tikrai yra daugiau nei dvi Lietuvos. Gal net 60. Ir kiekviena jų turi įrankių, kuriuos gali naudoti kurdama patrauklesnę aplinką visiems.

Jei savivaldybės gerumą lemtų tai, ar arti yra Vilnius arba kuris nors kitas didmiestis, tai Trakų rajonas tikrai nebūtų 41 vietoje. Tauragės rajono savivaldybė nėra arti Kauno ar Klaipėdos, bet ji užima 9–11 vietas, nes turėjo gana efektyviai valdomą švietimo tinklą, palyginti mažus mokesčius, skolą ir administraciją. Visa tai taupo turimas lėšas, leidžia žmonėms lengviau užsiimti įvairia ūkine veikla, skatina verslų steigimąsi.

Tad matome, kad tikrai yra daugiau nei dvi Lietuvos. Gal net 60. Ir kiekviena jų turi įrankių, kuriuos gali naudoti kurdama patrauklesnę aplinką visiems.

Martynas Tininis yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikas