Ne dėl reitingų
Še­šioms die­noms be­li­kus iki Ve­ly­kų, Vieš­pats Jė­zus at­ėjo į Je­ru­za­lės mies­tą, kur jį pa­si­ti­ko vai­ku­čiai. Ran­ko­se jie lai­kė pa­lmių ša­ke­les ir skar­džiai šau­kė: „O­sa­na aukš­ty­bė­se! Gar­bė tau, kad at­ei­ni, di­džiai gai­les­tin­gas!“Ver­bų sek­ma­die­nio. Mi­šių įžan­gos priegiesmis

Kristaus Kančios, arba Verbų, sekmadienis atveria duris į Didžiąją (Šventąją) savaitę – svarbiausią liturginių metų laiką. Vėl per liturgiją būsime kviečiami išgyventi mūsų išganymo slėpinį – Viešpaties Jėzaus kančią, mirtį bei prisikėlimą. Didžiosios savaitės, o ypač Velykų tridienio, liturgija yra itin graži ir prasminga. Šio sekmadienio Mišiose girdime dvi istorijas: apie džiaugsmingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę, kur jis minios sutinkamas kaip lauktasis Mesijas, ir ilgą pasakojimą apie Išganytojo kančią. Kalbant šiuolaikine kalba, atrodytų, kad Jėzų ištiko daugumos populistų likimas: iš pradžių visuotinis susižavėjimas, „aukšti reitingai“, o paskui, nepatvirtinus lūkesčių, – minios nusivylimas ir pasmerkimas. Žvelgiant tokiu aspektu, Jėzaus Kančios istorija yra nesėkmės istorija.

Tačiau Bažnyčios tradicija teigia priešingai: būtent Jėzus ant kryžiaus yra tikrasis Nugalėtojas, o ne minios šlovinamas Mesijas, įjojantis į Jeruzalę. Evangelistas Jonas rašo, kad Kristus pats pasirinko žengti kančios keliu: „Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: „Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos! Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą.“ Jis nėra netinkamai susiklosčiusių aplinkybių auka, Jo kryžius yra ne gėdos, paniekinimo medis, bet karališkas sostas, nuo kurio Jis valdo meile: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Viešpats nesivaiko reitingų, nes jie keičiasi kaip pavasario orai. Jis yra tiesos pusėje, Jis pats yra Tiesa, kuri nepasiduoda madų vėjams ar nuomonių kaitai.

Nebijoti laikytis savo įsitikinimų, išdrįsti ginti tai, kas yra objektyviai teisu, – štai ko labiausiai trūksta mūsų visuomenei, pradedant valdančiaisiais ir baigiant paprastais piliečiais. Prisitaikymas, veidmainystė, siaurų interesų gynimas, baimė kelti giluminius klausimus bei apsiribojimas politiškai korektiškomis frazėmis mus žlugdo labiau nei emigracija.

Taip, ėjimas už tiesą gali nuvesti ir prie kryžiaus, tačiau būti laisvam yra kur kas vertingiau ir prasmingiau už nusipirktą sotumą.

Robertas Urbonavičius yra kunigas, dirbantis vikaru Ukmergės Šv. Petro ir Povilo parapijoje