Mokytojas – prestižinė profesija? Baikit, nemanau
Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­ja siū­lo, kad mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja po ke­le­rių me­tų tap­tų pres­ti­ži­nė, ta­čiau į tai tik no­ri­si nu­mo­ti ran­ka. Vėl kal­ba­ma lo­zun­gais ir už­kei­ki­mais, o siū­lo­mos jau gir­dė­tos prie­mo­nės, dėl ku­rių bu­vo su­tar­ta prieš ke­le­rius me­tus. Ga­li­ma tik pa­gir­ti mi­nis­te­ri­ją, kad pa­ga­liau pri­pa­ži­no, jog mo­ky­to­jai ti­krai už­dir­ba ne­daug.

„Mokyklose turi dirbti aukščiausio lygio profesionalai“, – tvirtina ministrė. Su šiuo lozungu galima sutikti. Bet čia pat priduriama, jog tai padės padaryti kuriami pedagogų rengimo centrai. Juk parengti nauji mokytojai (tai nutiks po 4 metų) geriausiu atveju per metus pakeis tik 1–2 proc. į pensiją išėjusių kolegų. O kaip „aukščiausio lygio profesionalais“ per kelerius metus taps likę 99 procentai?

Ta stebuklinga lazdele ministerija linkusi laikyti galimybę keliems šimtams dirbančių mokytojų įgyti antrąją specialybę. Iki 2025 metų taip „atsinaujinusių“ pedagogų bus keli tūkstančiai. Žinoma, tik tuo atveju, jei pasibaigus Europos struktūrinių fondų finansavimui šią naštą perkelsime nacionaliniam biudžetui. O ką darys keliasdešimt tūkstančių „neatnaujintų“ mokytojų?

Lietuvos žmonių pasiūlyta idėja – paversti mokytojo profesiją prestižine – gali likti neįgyvendinta.

Keista, kad ministerija, kalbėdama apie atlyginimų didinimą ir etatinį darbo apmokėjimą bei numatydama tam per trejus metus išleisti 93 mln. eurų, visiškai pamiršta kitą dalyką – mokytojų darbo krūvis mažėja, nes mokyklose katastrofiškai mažėja vaikų. Todėl atlyginimų kėlimą „suvalgo“ prarastos pamokos. Tad ką daryti?

Negana vien atsisakyti ydingos praktikos mažinti finansavimą tirpstant mokinių skaičiui. Švietimo finansavimą, skaičiuojant pagal bendrąjį vidaus produktą, iki 2025 metų būtina bent priartinti prie Europos Sąjungos vidurkio. Ir tam kasmet papildomai tektų skirti apie 40 mln. eurų. Šių lėšų reikėtų ne tik atlyginimams kelti, bet ir papildomam mokytojų darbo krūviui užtikrinti. Taip mokyklose vėl atsirastų valstybės finansuojamų būrelių, popamokinio ugdymo užsiėmimų, pailgintų grupių pradinių klasių mokiniams. Būtų finansuojama ir mokytojų padėjėjų, kurie dirba su integruotais į bendrojo ugdymo procesą vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių, veikla. Visa tai užtikrintų, kad, sumažėjus mokinių skaičiui ir veikiant etatinio darbo apmokėjimo modeliui, mokytojai gautų garantuotą ir nuolat kylantį atlyginimą.

Laikas pradėti jungti mažas pradines, pagrindines mokyklas su gimnazijomis ir kurti vientisą mokyklą – vadinamąsias ilgąsias gimnazijas. Kaip atskiras gimnazijas reikėtų palikti tik tas, kurios dirba su ypač gabiais vaikais. Žinau, toks pasiūlymas vidurines mokyklas ardžiusiesiems gali sukelti širdies priepuolį, tačiau tegul jie išgeria raminamųjų ir įvertina, kad tada buvo padaryta klaida. „Ilgosios gimnazijos“ ir dabar patrauklesnės daugumai tėvų. Ką duotų toks jungimas? Pirmiausia, garantuotų darbo krūvį mokytojams, kuriems ugdymo programa per savaitę skiria nedaug pamokų, – gamtos mokslų, dailės, muzikos ir kai kurių kitų mokomųjų dalykų specialistams. Be to, nereiktų sudaryti kelių darbo sutarčių. Kita vertus, tokie specialistai užtikrintų tinkamą ugdymo kokybę. Kodėl, kai jungiami universitetai, smulkinamos mokyklos? Sutaupytume daug administracinių išlaidų ir galėtume jas skirti ugdymui.

Pagaliau imkime atkurti suardytą nacionalinę pedagogų kvalifikacijos kėlimo sistemą. Ji turėtų būti panaši į tą, kuri veikia gydytojų kvalifikacijai tobulinti. Tai ne keliasdešimt išsibarsčiusių licencijuotų kvalifikacijos kėlimo centriukų, o nacionalinė sistema, apimanti ir universitetus, ir kolegijas, galinti padaryti rimtą proveržį gerinant švietimo kokybę. Kvalifikacijos kėlimas būtų grindžiamas naujausiomis pasaulinėmis didaktikos tendencijomis. Ar visi mūsų mokytojai geba naudotis mokinių turimais išmaniaisiais telefonais? Pavyzdžiui, žmogaus ūgiui nustatyti matuojant slėgį ties pėdomis ir viršugalviu, – akivaizdesnio fizikos eksperimento nė nesugalvosi. Visa tai taikoma pažangiose užsienio mokykloje, tačiau Lietuvoje panašių eksperimentų reikėtų su žiburiu ieškoti.

Labai gaila, kad Lietuvos žmonių pasiūlyta idėja – paversti mokytojo profesiją prestižine – gali likti neįgyvendinta. Taip nutiktų, jei ir toliau viskas būtų daroma tik dėl to, kad ministerija tarsi koks žvalus karys galėtų kuo greičiau raportuoti: o mes jau padarėme. Kur kas svarbiau diskutuoti apie tikrai veiksmingas priemones ir įtraukti į šį procesą visuomenę. Juk kalbame apie mūsų valstybės ateitį.

Rimantas Vaitkus yra Vilniaus universiteto docentas, socialdemokratas