Mokymų savaitė
Ko­vo mė­ne­sį Eu­ro­pos ban­kai or­ga­ni­zuo­ja pi­ni­gų sa­vai­tę, skir­tą mo­ky­mams apie fi­nan­sus. Nors da­lis moks­li­nin­kų tei­gia, kad fi­nan­si­niai mo­ky­mai di­de­lės nau­dos ne­at­ne­ša, nes žmo­nės grei­tai pa­mirš­tą ką iš­gir­do, bet šie mo­ky­mai pa­de­da iš­ug­dy­ti su­vo­ki­mą, kad prieš pri­imant spren­di­mą, kad ir koks jis bū­tų – fi­nan­si­nis ar po­li­ti­nis, daug ką ver­ta iš­siaiš­kin­ti. 

Pravartu susipažinti ir su sparčiai žengiančiomis į rinką naujomis finansų technologijomis. Jos leidžia sutaupyti asmeninį laiką ir efektyviau tvarkyti verslą. Kauno mokslininkų tyrimais vienas iš veiksnių stabdančių inovacijas Lietuvoje yra dideli jų kaštai.

Būtų gerai, kad tų naujų žinių įgytų ir tvarkantieji valstybės finansų ūkį.

Būtų gerai, kad tų naujų žinių įgytų ir tvarkantieji valstybės finansų ūkį. Kažkaip tapo negera tradicija, kad Lietuva yra viena iš brangiausiai besiskolinančių šalių tarp panašaus ekonominio lygio valstybių. Ir tai jau yra ilgalaikė tradicija, kurią lengva pastebėti, palyginus Lietuvos ir Latvijos valstybių skolos rodiklius.

2013 m. Lietuva skolinosi 5 metams 0,5 proc. brangiau nei Latvija. Atrodytų kas čia tokio, bet pasiskolinti šimtai milijonai eurų, tad pusė procento per penkerius metus sudaro nemažas sumas, kurios būtų padėjusios išspręsti daugelį socialinės atskirties problemų. Ši tendecija išlieka ir šiais metais, nors bendras euro palūkanų lygis yra sumažėjęs ir pasiskolinta su mažomis palūkanomis, bet vėl gi 0,05 proc. brangiau negu Latvija. O tai vėl dešimtys milijonų eurų.

Bet, aišku, šie skaičiai neprilygsta visiškai skandalingam skolinimuisi valstybės vardu 2009 metais, kai palūkanos už išleistus Vyriausybės vertybinius popierius viršijo 9 proc., nors buvo galima pasiskolinti bent 4 kartus pigiau su Europos Sąjungos garantijomis. Yra visi tai liudijantys dokumentai ir, atrodytų, buvo ketinimų išsiaiškinti, kas pasipelnė iš žmonių nuskurdinimo. Tuos didžiulius procentus Lietuvos iždas vis dar moka.

Bet aiškintis nėra laiko, nes bandoma įsiūbuoti diskusijas apie priešlaikinius Seimo rinkimus. Jei jau visuomenė laikosi nuostatų, kad prioritetas turi būti skirtas politinėms permainoms, tai ir jas reikia daryti viską įvertinus, nes, atrodytų, reikia organizuoti ir priešlaikinius prezidento rinkimus, skubiai pakeisti premjerą ir užsienio reikalų ministrą.

Tiesiog toliau negalima toleruoti to fakto, kad rinkėjai prieš rinkimmus nežinojo apie dabar viešai paskelbtą informaciją apie jų bendradarbiavimą su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

Informaciją paskelbė žinomas Lietuvos dienraštis, jis parduodamas visuose spaudos platinimo taškuose, laisvai prieinamas bibliotekose. Galėjo būti, kad informacija nėra teisinga ir žurnalistai tiesiog suklydo ar buvo suklaidinti, todėl visuomenė nekantrai laukė oficialaus jos paneigimo. Deja, nors praėjo jau nemažai laiko, bet toks paneigimas nebuvo viešai paskelbtas.

Tai palieka labai nemalonias nuosėdas bei griauna ir taip ne itin didelį pasitikėjimą valdžia, kenkia Lietuvos, demokratinės valstybės, veikiančios pagal įstatymus, tarptautiniam įvaizdžiui. Toliau bandyti apsimesti, kad niekas nevyksta, tiesiog neleidžia Lietuvos rinkimų įstatymai.

Todėl Vyriausioji rinkimų komisija turi pradėti aukščiausių pareigūnų mandatų atšaukimo procedūrą. Kadangi tame pačiame sąraše minimos ir aukštų Seimo narių pavardės, tai susirūpinti verčia klausimas, kas turėtų vykdyti teisingumą ir kaip šis procesas turi būti organizuojamas. Paprasčiausias kelias būtų, jei minėti vieši ir oficialūs asmenys tiesiog patys atsistatydintų arba viešai paneigtų viešai skleidžiama informaciją. Jei dar yra tokių, kuriems rūpi Lietuvos valstybės likimas.

Margarita Starkevičiūtė yra ekonomistė, finansų ekspertė, buvusi Europos Parlamento narė