Ministras glosto brakonierius

Interpeliaciją šią savaitę atlaikęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas prieš kurį laiką patvirtino Medžioklės taisyklių pakeitimus, kuriais panaikino medžiojamų gyvūnų licencijavimą. Interpeliuojamam Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos deleguotam ministrui Seime buvo pateikta daugybė klausimų, tačiau šis liko paraštėse.

Akivaizdu, kad saugodami gamtą žengiame gerą žingsnį atgal.

Problemos atliekų tvarkymo, vandentvarkos sektoriuose, stringančios reformos miškų ūkyje, pinklūs ministro ryšiai su buvusia darboviete Baltijos aplinkos forumu – visa tai, suprantama, labai svarbu. K. Navickas parlamento tribūnoje praleido kelias valandas, tačiau Seimo nariai buvo priversti klausytis iš lapo skaitomų atsakymų. Ministras papasakojo, ką, anot jo paties, jis nuveikė gero, o tai, kas ne visai gerai, nutylėjo. Savo srities lyderis, juolab žaliasis, turėtų kalbėti ir apie problemas. Pavyzdžiui, apie tai, kodėl pakeitė taisykles ir jos tapo naudingos brakonieriams.

Iki šių metų gegužės galiojusios Medžioklės taisyklės numatė: medžiojamieji gyvūnai, kuriems medžioti reikalingos licencijos, yra briedžiai, taurieji elniai, danieliai, stirnos. Atsisakius licencijų šiems gyvūnams, jų gausa bus reguliuojama kaip ir anksčiau, t. y. limituojant sumedžioti skirtą gyvūnų skaičių. Licencija iš esmės buvo ne tik apskaitos dokumentas, bet ir realus saugiklis, apsaugantis šalies medžiojamųjų gyvūnų išteklius nuo brakonieriavimo.

Kiekvienais metais, nustatant galimų sumedžioti gyvūnų medžioklės limitus medžiotojų būreliams, buvo išduodamos ir licencijos: briedžių, tauriųjų elnių, danielių, stirnų medžioklei. Aplinkos apsaugos agentūra, įvertinusi šių gyvūnų gausą medžioklės plotuose, nustatydavo konkrečius skaičius, kiek per metus galima sumedžioti gyvūnų, ir pagal tai išduodavo medžioklės licencijas. Pagal ankstesnę tvarką, sumedžiojęs gyvūną, kuriam išduota licencija, į jo ausį (dar prieš gyvūno gabenimą) medžiotojas privalėjo įverti specialios paskirties plombą (ji ir licencija neatskiriamos). Bet koks sumedžiotų briedžių, tauriųjų elnių, danielių, stirnų gabenimas be įvertų į ausis minėtų plombų buvo prilyginamas brakonieriavimui ir iš esmės buvo viena sėkmingiausių priemonių kovojant su brakonieriavimu.

Aplinkos apsaugos inspektoriai pažeidėjams už neteisėtą medžioklę skirdavo milžiniškas baudas, apskaičiuodavo gamtai padarytą žalą, konfiskuodavo nelegalios medžioklės įrankius ir priemones. Šalies biudžetas pasipildydavo tūkstančiais eurų už aukcionuose parduotus brakonierių ginklus ir automobilius. Tačiau panaikinus šią tvarką aplinkos apsaugos pareigūnai lieka neįgalūs kovoti su brakonieriais.

Pastaraisiais metais stirnų, elnių, briedžių Lietuvoje tik daugėjo, labiausiai dėl to, kad buvo labai sustiprinta kova su brakonieriais. Savo motyvų dėl taisyklių pakeitimo ministras plačiau neatskleidė, tačiau akivaizdu, kad saugodami gamtą žengiame gerą žingsnį atgal.

Beje, iš šimtų konfiskuotų ginklų tik vos keli buvo laikomi be leidimo, t. y. teisės medžioti. Vadinasi, dauguma nustatytų brakonierių buvo tie patys medžiotojai. Idealiu atveju būtent medžiotojai galėtų efektyviai reguliuoti medžiojamųjų gyvūnų gausą ir patys būti atsakingi už sprendimus dėl vienos ar kitos rūšies gausos.

Tačiau kol egzistuoja didžiulė vidinė konkurencija tarp medžioklės plotų naudotojų, kol bet kokia kaina bandoma slėpti sumedžiotus gyvūnus, kol vyksta nelegali prekyba tais pačiais sumedžiotais gyvūnais, valstybė turi atlikti svarbų vaidmenį užtikrindama tinkamą gyvūnijos balansą. Neabejoju, kad jei brakonieriui visiškai nusispjauti dėl automobilio, šautuvo ar kitų priemonių konfiskavimo, jam tikrai nerūpi ir Lietuvos gamta, ir gyvūnai.

Kita vertus, taisyklių pakeitimais ministras K. Navickas palengvina ir sumedžiotų gyvūnų gabenimą, taigi nelegaliai medžiojantiesiems suteikia dar daugiau laisvės. Juk anksčiau, sumedžiojus gyvūną, reikėdavo nedelsiant (taigi, prieš jį gabenant) panaudoti licenciją, o dabar to daryti nebūtina. Dabar gyvūno sumedžiojimą leidžiama įforminti jau prieš pradedant sumedžioto gyvūno dorojimą. Tai reiškia, kad tie patys medžiotojai, kurie pažeidinėdavo taisykles medžiodami daugiau nei leidžiama limituotų gyvūnų, dabar tai daryti galės, galima sakyti, be jokių didesnių apribojimų. Sumedžiotą gyvūną jie galės nekliudomi vežioti po visą medžioklės plotų teritoriją ir nekliudomi čia pat jį išdoroti. Išvada? Šalies miškuose gyvūnų tik mažės. Ir sparčiai.

Lietuva milijonus eurų investuoja į nykstančių rūšių išsaugojimą. Antai buvusi ministro darbovietė VĮ Baltijos aplinkos forumas nuo 2016 metų vykdo projektą „Meldinės nendrinukės apsauga formuojant jai tinkamų kertinių buveinių tinklą Lietuvoje“, kuriam skirta per 4 mln. eurų. Primenu ir apie lūšių bei didžiųjų apuokų veisimo nelaisvėje programas, kurios kainavo ne vieną milijoną eurų. Gal vis dėlto geriau saugoti gamtą, o ne daryti biurokratinius sprendimus, dėl kurių gyvūnų mažėtų? Kita vertus, jei gyvūnų nemažėja, nebus ir jų išsaugojimo projektų...

Prie gyvūnijos mažėjimo prisideda ir dar vienas ministro sprendimas. Nuo pernai šimtams aktyvių visuomenininkų – neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių – buvo sumažintos galios, taigi neetatinių aplinkosaugininkų institutas tapo neveikiantis. Šimtai neetatinių aplinkosaugininkų savo lėšomis ir iniciatyva saugodavo gamtą, fiksuodavo šimtus pažeidimų ir surašydavo šimtus administracinių teisės aktų pažeidimų protokolų, tačiau jie tapo nereikalingi. Atsisakyta beveik 600 neetatinių inspektorių pagalbos. Šiuo metu Lietuvoje gyvąją gamtą „saugo“ vos 60 gyvosios gamtos inspektorių, t. y. vienai savivaldybei tenka vienas inspektorius. Tai reiškia, kad jokia reali gyvosios gamtos apsauga šalyje nevyksta.

Linas Jonauskas yra Lietuvos socialdemokratų partijos narys, aplinkosaugininkas