Ministrai nykštukai ir marsiečiai
Vi­sa­da dek­la­ruo­ju, kad dir­bu bend­ro­vė­je, ku­ri pri­klau­so kon­cer­nui „A­che­mos gru­pė“. Po kon­cer­no spar­nu yra ke­lias­de­šimt skir­tin­ga veik­la už­sii­man­čių įmo­nių, jų džiaugs­mai ir var­gai su­tei­kia pro­gą kai ku­riuos vals­ty­bė­je vyks­tan­čius pro­ce­sus ver­tin­ti įvai­res­niais as­pek­tais.

Nesu viešųjų ryšių specialistas, bet kai matau, kiek energijos skiriama diskusijai apie tai, sukioti ar nesukioti laikrodžius, vis prisimenu, kad „Lietuvos geležinkeliai“ nebūtų gavę milijoninių baudų dėl Rengės ruožo išardymo, jei Susisiekimo ministerija būtų laiku išsiuntusi paaiškinimus Briuseliui.

Premjerui ir daliai ministrų smagiau viešojoje erdvėje svarstyti apie vaikų baudimo fizinėmis bausmėmis prasmę, nei aiškintis, kodėl naftai pingant brangsta šildymas ir elektra. Visais laikais įprasta paleisti dūmų uždangą, kad tikrieji tikslai ir darbai būtų nematomi.

Man teko stebėti, kaip buvo priimamas vadinamasis strateginių įmonių įstatymas. Į tokių įmonių sąrašą pateko ir akcinė bendrovė „Achema“. Kodėl? Skaičiau įvairių argumentų: nes didelė, nes didžiausia Jonavos rajone, nes gamina trąšas. Spėju, kad priežastis buvo kita – „Achemos“ mokami mokesčiai dar leidžia plūduriuoti suskystintų gamtinių dujų terminalui ir dengti jį aptarnaujančių valstybės įmonių skolas. Kodėl toks įstatymo tikslas nebuvo deklaruotas? Galima rasti dešimtis atsakymų – nuo nenoro pripažinti padarytų klaidų iki noro nuslėpti galbūt korupcinius sandėrius. Gėda buvo dėl to, kad niekas iš politikų neprisiėmė atsakomybės už įstatymo dvasią ir raidę, ministrai baksnojo pirštu vienas į kitą, Seimo nariai įstatymą kritikavo, bet kai reikėjo balsuoti, uoliai kėlė rankas.

Taigi bendrovė „Achema“ yra strateginė, todėl logiškai nusipelno išskirtinio valstybės dėmesio. Nusipelno ir gauna – vis didėjančius mokesčius. Ji šiemet mokės apie 20 mln. eurų terminalo mokesčio, kitąmet – apie 26 mln. eurų. Gerokai daugiau nei bendrovės darbo užmokesčio fondas. Kodėl mokesčiai didėja, vėl nėra kam paaiškinti, ir nėra kas paaiškina visiems piliečiams, kad visi turime sumokėti „Litgas“ patiriamus nuostolius, nes neva taip reikia.

Susidaro įspūdis, kad Vyriausybės nariai moka tik žandus pūsti ir atrodyti svarbūs (bent jau patys sau), bet kai reikia priimti sprendimus ir už juos atsakyti, mauna į krūmus ir ten laikrodžius sukioja.

Premjeras Saulius Skvernelis bendrovėje lankėsi, galva linksėjo, sakė suprantantis, kokia nepakeliama našta įmonei užkrauta, ir tikino ieškosiantis būdų ją mažinti. Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas į dialogą ne kartą kvietė koncerno vadovybę, irgi galva linksėjo, pažadus žarstė. Bet atėjo ruduo, pažadai pamiršti, o mokesčiai strateginei bendrovei tik didėja. Matyt, tokia strategija, už kurią niekas nenori prisiimti atsakomybės. Tai jau tampa valstybės pūliniu, nes nei premjero, nei ministro žodžiai yra nieko verti. Vakar girdėjau, kad Vyriausybė svarsto, kaip susigrąžinti emigrantus ir pritraukti kuo daugiau užsienio investicijų. Vienas žingsnių – rodyti, kad Lietuva yra gera ir patogi vieta verslui plėtoti. Ar tikrai?

Susidaro įspūdis, kad Vyriausybės nariai moka tik žandus pūsti ir atrodyti svarbūs (bent jau patys sau), bet kai reikia priimti sprendimus ir už juos atsakyti, mauna į krūmus ir ten laikrodžius sukioja. Tuomet kyla klausimas, kas iš tikrųjų Lietuvoje yra valdžia? Gal mistinis Biurokratas, o gal mūsų smegenis išties kontroliuoja marsiečiai?

Komentaras skambėjo per LRT radiją