Merai seniūnų veidais
Ke­liau­ju sa­vait­ga­lį nuo Pa­lan­gos per Že­mai­ti­ją į Vil­nių, ren­kuo­si ne au­tos­tra­dą, o siau­res­nius ke­lius per ma­žes­nius mies­tus – Tel­šius, Kel­mę, Ra­sei­nius. Vis su­gau­nu sa­ve po no­si­mi pa­bum­bant, kad kan­di­da­tų į me­rus ir sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bas rek­la­mi­niai pla­ka­tai ne­ma­lo­niai ste­bi­na ne tik keis­to­kai par­ink­to­mis eks­po­na­vi­mo vie­to­mis, bet ir di­zai­no mo­no­to­ni­ja. 

Regis, visus kandidatus fotografavo tas pats menininkas, šiaip dažniau dirbantis vestuvėse ar laidotuvėse. Dar pabambu, kad ir rinkimų šūkius rimavo ne pats geriausias poetas. Gal taip ir turi būti, juk paprastume slypi genialumas. Vis dėlto nuvažiavęs kelis šimtus kilometrų konstatuoju: jei reikėtų apibendrinti, sakyčiau, jog statistinis kandidatas į merus periferijoje yra vyras, „daug matęs, daug regėjęs“, sunkesnis nei vidutinio svorio kovotojas, žadantis, kad „gali geriau“, ar dar kokią nors banalybę, pavyzdžiui, „Vieninga Plungė korupciją nurungė“.

Nors ir kaip norėčiau tikėti jaunąja karta, į politiką kažin kodėl eina žmonės, neturintys nei humoro jausmo, nei idėjų polėkio.

Arčiau Vilniaus – daugiau jaunesnių veidų, bet, nors ir kaip norėčiau tikėti jaunąja karta, į politiką kažin kodėl eina žmonės, neturintys nei humoro jausmo, nei idėjų polėkio, lyg vienodais šūkiais štampuoti komjaunuolių stovyklose, gal todėl ir reklamai žiurkes balnojantys.

Savo pastebėjimais dalijuosi redakcijoje ir sulaukiu kolegės pastabos, kad lietuviams – vis negerai. Kad daug debatų vyksta ne tik Vilniuje, kad rinkėjai gali nesunkiai rasti kiekvieno kandidato į merus programą, kad visuomeniniai rinkimų komitetai suteikia daugiau galimybių į vietos valdžią patekti nepartiniams, bet veikliems žmonėms. Ji priduria, jog prėski rinkimai geriau negu nemokamų ledų ar pasenusių konservų dalybos koncertuojant vietos kapelai. Visgi per komitetų gausą sunkiai atskiriu pelus nuo grūdų (beje, ir tai, kas yra tikrieji liberalai). Aušros Lėkos straipsnis „Lietuvos žiniose“ apie kandidatų į merus debatus, kai dalis jų pasakoja, po kokiu Zodiako ženklu yra gimę, tik sustiprina nuojautą, kad supratimo, ką gali meras ir kas yra savivalda, dar trūksta.

Man artėjantys rinkimai įdomūs keliais aspektais. Antai tik Lietuvos socialdemokratų partija kelia savo kandidatus visose 60 savivaldybių, kitos partijos nesugebėjo to padaryti. Dar liūdniau, kad į merus jos siūlo tikrai menkos kompetencijos partinius. Sunku spręsti, ar tai dar vienas silpnėjančios partinės sistemos ženklų, ar geresni kadrai tiesiog taupomi Seimo rinkimams.

Kitas į akis krintantis dalykas – daugiau dėmesio skiriama rinkėjų analizei, nešvaistoma laiko vaikščiojant po butus tuose rajonuose, kuriuose nesitikima sulaukti paramos. Matyt, praėjusių rinkimų rezultatai išnarstyti po kaulelį.

O tikroji kova šįkart verda socialiniuose tinkluose. Regis, būtent čia ir patys politikai, ir jų rėmėjai lipa ant bačkos tiesos skelbti. Jei internetinė erdvė leistų, į darbą ir kumščius paleistų. Tiesą pasakius, ir leidžia. Tikrai juokinga, kai tolerantiškais, mokančiais išklausyti, atvirais žmonėmis prisistatantys kandidatai iš draugų sąrašo iškart braukia ar blokuoja tuos, kurie bando juos kritikuoti. Jei tokia taktika pasitvirtins, reklamos ir aistrų socialiniuose tinkluose daugės per visus rinkimus. Įdomu, kaip tai prižiūrės ir suvaldys Vyriausioji rinkimų komisija, kurios rankos nei feisbuko, nei guglo nepasiekia?

Komentaras skambėjo per LRT radiją