M.A.M.A., LRT ir traukiniai

Tokia politikų dalia – jiems tenka iškęsti įvairius akibrokštus. „G&G sindikatas“, koncertuodamas M.A.M.A. apdovanojimų ceremonijoje, dainą lydinčioje vaizdo projekcijoje „valstiečių“ lyderį Ramūną Karbauskį pavaizdavo kaip grėsmingą klouną.

Turbūt nėra maloniausia išvysti save, šitaip „pagerbtą“. Tačiau tenka priprasti, kad demokratinėje valstybėje, kur įgyvendinta žodžio laisvė, tokių dalykų pasitaiko.

Pats R. Karbauskis reperių poelgį pavadino patyčių skatinimu. „G&G sindikato“ lyderis Svaras atsakė, kad tai buvusios ne patyčios, o politiko karikatūra. Jis nurodė ir priežastį, paskatinusią demonstruoti tokią karikatūrą, – tai pradėtas politiko knaisiojimasis po atlikėjų honorarus.

Ši Svaro motyvacija verta ne mažiau dėmesio nei minėta politiko karikatūra: prikišk nagus prie mūsų, kaipmat pats gausi per nosį. Apmaudu, kad pramogų pasaulio atstovai, tarp kurių nemažai protingų ir pilietiškų žmonių, vadovaujasi tokia gatvės logika. Inteligentu ar intelektualu vadinasi tas, kuris mato toliau savo bambos, grumiasi ne vien už savo gerovę ir ramybę.

Toks neabejotinai iki šiol buvo ir Svaras, beje, sėkmingai besidarbuojantis ir radijo laidos vedėju... O dabar – kaip visa tai atrodo? „G&G sindikato“ dainos tekstas ir ją lydintys besikeičiantys ekrano vaizdai bylojo apie galingųjų, politikų, korupciją, įtakos žaidimus. Pasirodo, kad atlikėjas tai demonstruoja tik todėl, kad užkabinti jo draugai. Nebūtų politikas lindęs kur nereikia, nebūtų sulaukęs karikatūros.

Jei jau pradėjome apie M.A.M.A., galima paminėti ir Justės Arlauskaitės-Jazzu kalbą, kuri irgi nuslydo į politiką. Jos išsakyta mintis yra būdinga šiems laikams: politikai, gerbkite mūsų laisvę! Valdžia reguliuojančiomis taisyklėmis braunasi į mūsų gyvenimą, o mes norime būti tokie, kokie esame!

Kur ta valdžia įsibrovė? Į galvą ateina tik viena – alkoholio ribojimai. Nejaugi mieloji dailininkė taip nusivylė tuo, jog negali nusipirkti vyno po aštuonių vakaro, kad šitai emocingai paskelbė kaip svarbiausią savo mintį trumpoje visai Lietuvai skirtoje kalboje?

Daug kartų girdžiu raginimą valdžiai neriboti laisvės, bet jis skamba veidmainiškai. Nes tie patys žmonės dažniausiai čia pat prabyla apie „vaikus, metamus į šulinius“, Matuko tragediją, kitus panašius įvykius ir dėl jų kaltina ne ką kita – valdžią. Problema yra ta, kad tie, kurie naudoja smurtą prieš vaikus ir prieš savo šeimą, yra įjunkę į priklausomybes, taip pat „nori būti tokie, kokie yra“. Mat laisvė, laisvės šūkis nėra universalus ir savaime suprantamas problemų sprendimas. Protingi, savarankiški ir turtingi žmonės Lietuvoje turi ir turės pakankamai laisvės. Taip, valdžia neišvengė perlenkimų, bet tai toli gražu nėra didžiausia Lietuvos problema.

Popmuzikos ir roko žvaigždės Vakaruose visada kovojo už laisvę. Tačiau kartu įžymybės vis dažniau išreiškia savo požiūrį į opias socialines problemas įvairiomis akcijomis ar steigdamos fondus prisideda, kad būtų pasiekta pozityvių pokyčių. Lietuvos atlikėjai galbūt taip pat įneša savo indėlį, bet, regis, jis tikrai nėra bent kiek reikšmingesnis. Pastaruoju metu jie garsiai pareiškė savo nuomonę dėl alkoholio reklamos ribojimo per festivalius. Tačiau šiuo atveju jie taip pat buvo tiesiogiai suinteresuoti, kad reklama liktų. Reikia priminti, kad rūpinimosi savais interesais nevadiname pilietiškumu. Pilietiškumas – kai matai plačiau, kai prisidedi prie visos visuomenės opių problemų sprendimo.

O patyčių M.A.M.A. koncerte buvo. Vedėjas, prisidengęs personažo kauke, šiurkščiausiu landynės humoro stiliumi pašiepė vieną senesniosios kartos atlikėjų. Kažkodėl niekam tai neužkliuvo.

O R. Karbauskis vis dėlto gal ir nusipelnė karikatūros. Ne vien už tai, kad pradėjo viešai piktintis atlikėjų honorarais, neturėdamas tinkamo supratimo apie tikrąją padėtį. Svarbiausia – buvo pažeista svarbi demokratijos taisyklė, pagal kurią politikai neturi daryti spaudimo žiniasklaidos priemonėms.

Demokratinės visuomenės normos visai kitaip apibrėžia taisykles, kurios taikomos politikams, sumaniusiems reguliuoti valstybės ūkio įmonę ir visuomeninį transliuotoją.

Politikas sunkiai slepia tai, kad tiesiog yra įsivėlęs į keršto kampaniją prieš vieną jį nuolat kritikavusį laidos vedėją. Kertant smūgį atlikėjai ir pati LRT pasipainiojo atsitiktinai. Jei LRT veikė neskaidriai, Seimas ir jo Kultūros komitetas tai galėjo (ir turėjo) išaiškinti ir sureguliuoti kitomis priemonėmis, o ne kurdamas politizuotą komisiją.

Pasigirdo balsų, LRT lyginančių su traukiniais. Esą kaip valstiečiai „išskaidrino“ ir sutvarkė „Lietuvos geležinkelius“, taip dabar „išskaidrins“ ir LRT. Tačiau tokia paralelė – netiksli. Demokratinės visuomenės normos visai kitaip apibrėžia taisykles, kurios taikomos politikams, sumaniusiems reguliuoti valstybės ūkio įmonę ir visuomeninį transliuotoją.

Tačiau gerai, priimkime šią paralelę. Ką žinojome apie „Lietuvos geležinkelius“? Kad jie išardė 19 km ilgio bėgių kelio atkarpą, neteisėtai spausdami strateginį Lietuvos investuotoją, ir galiausiai užtraukė Lietuvai beveik 28 mln. eurų Europos Komisijos baudą. Kad beveik pusė darbuotojų buvo giminės, o likę, matyt, – socialdemokratų bičiuliai. Kad bendradarbiauja su Rusijos koncernu, kurio vienas akcininkų tiesiogiai yra susijęs su Rusijos karine pramone, o kitas figūruoja teisėsaugos tyrimuose.

Galų gale kad įdiegė rusišką navigacinę įrangą, kuri galbūt leidžia kaimynei šaliai sustabdyti traukinius distanciniu būdu. Dėl šių žiniasklaidoje minėtų faktų Seimas nesudarė specialios komisijos ir nesikreipė dėl jų į įvairias tarnybas. Tačiau dėl LRT komisija įkurta ir klausimai išsiųsti keturiolikai tarnybų. Kokios tos LRT nuodėmės, kad Seimas jas vertina rimčiau nei minėtus kaltinimus „Lietuvos geležinkeliams“?