Lietuvos politiniame gyvenime – visiška košė
Pra­ėjus ke­lioms sa­vai­tėms nuo tos die­nos, kai bu­vo pa­skelb­tos iš­trau­kos iš pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės su­si­ra­ši­nė­ji­mo su bu­vu­siu Li­be­ra­lų są­jū­džio ly­de­riu Eli­gi­ju­mi Ma­siu­liu, o į ži­niask­lai­dą pa­kliu­vo de­ta­lės iš tei­sė­sau­gos ty­ri­mo apie kon­cer­no „MG Bal­tic“ ga­li­mą įta­ką po­li­ti­kai, Lie­tu­vos po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me už­vi­rė ti­kra ko­šė.

„Košės sindromą“ sukelia ne tik faktas, kad į kaltinimų sūkurį dėl kontroversiškų, o kai kas pasakytų, jog galbūt nusikalstamų, veiksmų pakliuvo aukščiausiosios valdžios atstovai, politinės partijos, žiniasklaida ir įtakingas verslas. Politinė košė užvirė ir dėl to, kad niekas nieko tikrai nežino, kas įvyko, bet gavo progą vieną ar kitą epizodą pakomentuoti, gindami favoritus ar keikdami tuos, kurių nemėgsta.

Pavyzdžiui, jei jūs nemėgstate Liberalų sąjūdžio, bet palaikote kokią nors kitą partiją, galite pasakyti, kad liberalai visada buvo stambiojo verslo kišenėje. Jei priešingai, Liberalų sąjūdį ar kurį nors jo politiką mėgstate, galite teigti, kad greičiausiai ta partija, tapusi labai populiari, kam nors ėmė trukdyti.

Kad Lietuvos partijose korupcija yra įsiėdusi tarsi vėžys, šį dešimtmetį rašiau ne kartą. Liberalų sąjūdžio pavyzdys dabar tai galbūt iliustruoja. Kaip ir anksčiau – Darbo partijos atvejis. Tačiau Liberalų sąjūdžio šalininkas, matyt, galėtų paklausti: argi kitose partijose visiškai nėra korupcijos? Tuomet kodėl dabar užkliuvo liberalai?

Jei esate prezidentės D. Grybauskaitės šalininkas, galite pasakyti, kad jos korespondencija ir noras per E. Masiulį perduoti linkėjimus „MG Baltic“ vadovams tebuvo normali praktika, kai aukščiausioji valdžia bendrauja su politikais. Tačiau galbūt sutiksite, kad laiškuose vyrauja keista leksika? Vis dėlto galėtumėte nuraminti save ir kitus, esą tiesiog tokia yra mūsų prezidentė, ką padarysi. Bet D. Grybauskaitės šalininkai visų pirma teigia, kad šiuo atveju ji nukentėjo tik todėl, jog pradėjo labai ryžtingą kovą su korupcija ir didelę įtaką įgavusiais oligarchais.

Jeigu sugebate kritiškai pažvelgti ir į didelę įtaką šalyje turinčią aukščiausiąją valdžią, galbūt paklausite: kaip galėjo nutikti, kad prezidentė palaikė aktyvius santykius su politiku, kurio vadovaujama partija galėjo būti užmezgusi galimai nusikalstamus ryšius su verslu? O kad „MG Baltic“ yra užvaldęs valstybę, ji buvo įtikėjusi jau daugelį metų. Tiek pat laiko ji turėjo informacijos, kad liberalai, kaip skelbiama, yra „MG Baltic“ projektas.

Nepasitikite žiniasklaida? Tada pamanėte, kad jai galėjo būti daroma įtaka. Vieni teigė, kad tai daro verslas. Kiti kaltino aukščiausiąją valdžią.

Dabar ir vieni, ir kiti gavo patvirtinimą, kad žiniasklaida yra nelaisva, nors taip manyti būtų neteisinga. Tačiau faktas yra ir tai, kad, pavyzdžiui, apie šalies įvykius rašančiam apžvalgininkui šių dienų Lietuvoje gali tekti atsidurti visiškoje aklavietėje. Negali nematyti, kad žiniasklaidą pasiekianti informacija apie teisėsaugos tiriamą Liberalų sąjūdžio ir „MG Baltic“ bylą bei apie prezidentės vaidmenį yra dozuojama. Negali nepastebėti, kad slaptos pažymos fragmentai atskleisti iš karto po to, kai buvo paskelbta prezidentės ir E. Masiulio korespondencija. Gal todėl jie buvo dar tokie „žali“? Ir nieko nedomina, kaip ir kodėl ta informacija dozuojama? Pagaliau kieno valia tampame tokios manipuliacijos informacija objektais.

Taip lyg už pavadėlio laikomas visas šalies politinis gyvenimas, įskaitant ir žiniasklaidą, ir verslą. Pavyzdžiui, paskelbiama, kad kol kas pasklido informacija vien apie „MG Baltic“ galimą įtaką valstybės gyvenimui, tačiau čia pat priduriama, jog tokių verslo subjektų yra ir daugiau. Pasakoma, kad galėjo būti tendencinga verslo kontroliuojama žiniasklaida, o žurnalistas esą buvo tapęs vos ne įtakos agentu. Tada priduriama, kad tokių žiniasklaidos priemonių galbūt yra ne viena.

Matome, kad tiriami Liberalų sąjūdžio ir „MG Baltic“ neleistini ryšiai, bet čia pat užsimenama, kad tokių partijų ir politikų gali būti ir daugiau. Tada visos šalies partijos, aukščiausi politikai, įtakingi verslininkai, žiniasklaida sėdi įtraukę galvas ir laukia, kas bus toliau. Jie nežino, kas gali būti kitas, apie kurį kaip galimą nusikaltėlį bus paskelbta viešojoje erdvėje, ir visi tampa paklusnūs.

Kam naudinga tokiu būdu užvirta košė? Ar apie viską galime spręsti vadovaudamiesi tik „nuleistais“ informacijos fragmentais?

Apžvalgininką, siekiantį komentuoti tai, kas vyksta, kiekviena nauja žiniasklaidoje paskelbta dalis informacijos gali paversti tendencingu. Juk negali iš anksto žinoti kiekvienos naujos detalės, kurią paskelbus viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Štai ir verda košė jau ne tik politikoje, bet ir viešojoje erdvėje. Šioje situacijoje bent jau man kol kas kyla daugiau klausimų, nei randu atsakymų. Ne tik apie minėtos istorijos turinį, bet ir šią politinę košę sukėlusias aplinkybes.

Tačiau kam naudinga tokiu būdu užvirta košė? Ar apie viską galime spręsti vadovaudamiesi tik „nuleistais“ informacijos fragmentais? Teismo procesas prasidės tik birželio 7 dieną, parlamentinio tyrimo išvados bus paskelbtos birželio pradžioje, o šios istorijos dalyvių reitingai jau dabar yra gerokai apdaužyti. Ar taip siekiama, kad valstybėje būtų daugiau skaidrumo? O gal tai naujas galios perdalijimas?

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas