Lietuvos politika – permainų laikai, ar tiesiog krizė?
Ar­ti­miau­sios at­ei­ties Lie­tu­vos po­li­ti­nė­je dar­bot­var­kė­je vis­ką už­go­žia ar­tė­jan­tys pre­zi­den­to rin­ki­mai. Ki­ta ver­tus, ne ma­žiau rim­tas po­li­ti­nis įvy­kis mū­sų lau­kia ki­tų me­tų ko­vo mė­ne­sį. Kal­ba ei­na apie rin­ki­mus į sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bas. Nors lo­ka­lus po­li­ti­nis lyg­muo daž­niau­siai ne­su­lau­kia to­kio su­si­do­mė­ji­mo, kaip na­cio­na­li­nis – bū­tent mi­nė­ti rin­ki­mai ga­li tap­ti sa­vo­tiš­ku lak­mu­so juo­ste­le ša­lies po­li­ti­niam lau­kui.

Tokia situacija atveria naujas galimybes vadinamiesiems populistams. Kai tradicinės partijos nesugeba pademonstruoti stiprybės ir ištikimybės vertybėms – laimi tie, kas daugiau pažada. Numanau, kad rinkimai į savivaldybių tarybas parodys tam tikras tendencijas, o gal ir, vaizdžiai tariant, surašys taškus virš „i“. Lietuvos politinis laukas išgyvena sudėtingus laikus. Akivaizdu, kad galima kalbėti apie tam tikrų permainų laikotarpį. Galbūt tai ir nėra savaime blogai. Kita vertus, vienas iš tradicinių kinų prakeiksmų taip ir skamba – „linkiu tau gyventi permainų laikais“. Šio prakeiksmo esmė yra susijusi su tuo, jog žmonės yra linkę vertinti tam tikrą stabilumą, o permainos ne visada yra į gerą.

Tačiau neigiamų reiškinių Lietuvos politiniame lauke, ko gero, yra daugiau. Pirmiausiai, ką galima pamatyti – tai tradicinių politinių jėgų krizę.

Dabartiniame Lietuvos politinio lauko nestabilume yra ir gerų, ir blogų aspektų. Geri aspektai susiję su tuo, jog permainos atspindi šalies politinio gyvenimo guvumą. Jis nėra sustabarėjęs, kalbama apie realią politinę konkurenciją, rinkimų rezultatus sunku atspėti iš anksto, o tendencijos bei bent dalies visuomenės politinės simpatijos ir antipatijos keičiasi priklausomai nuo aktualių įvykių ir to, kaip juose pasireiškia vieni ar kiti politikai.

Tačiau neigiamų reiškinių Lietuvos politiniame lauke, ko gero, yra daugiau. Pirmiausiai, ką galima pamatyti – tai tradicinių politinių jėgų krizę. Šiame kontekste nesunku prisiminti socialdemokratų partijos skylimą, kuris suskaldė ir šios politinės jėgos elektoratą. Vietoje vienos politinės jėgos, kuri turėtų ginti socialiai orientuotą šalies politiką, dabar yra dvi gana silpnos, tarpusavyje konkuruojančios partijos.

Dar blogesnė lemtis persekioja liberalus. Lietuvos liberalų sąjūdis negali atsipeikėti (ir panašu, kad jam to padaryti ir nepavyks) nuo dar prieš praeitus Seimo rinkimus nuskambėjusio korupcinio skandalo, kuriame susitepė tuometinė šios partijos vadovybė. Dabar, artėjant savivaldos rinkimams, sąsajų su Liberalų sąjūdžiu pradeda kratytis ryškiausi šios partijos atstovai. Tikėdamasis išsaugoti sostinės mero postą Remigijus Šimašius įkūrė visuomeninį komitetą „R. Šimašiaus komanda „Už Vilnių, kuriuo didžiuojamės!“, su kurio ir planuoja eiti į rinkimus. Taip pat apie pasitraukimą tiek iš Lietuvos liberalų sąjūdžio, tiek iš atitinkamos frakcijos Seime paskelbė parlamento narė Aušrinė Armonaitė.

Būtina paminėti, kad jeigu socialdemokratų atveju mes turime dvi politines jėgas, sudarančius konkurencija atitinkamai orientuotų rinkėjų rate, tai liberalių jėgų Lietuvos politiniame horizonte beveik nebeliko. Tas pats Lietuvos liberalų sąjūdis yra gilioje krizėje, kuri daro neigiamą įtaką ir šalies rinkėjų požiūriui į liberalumą ir liberalias vertybes. Žinoma, galbūt atitinkamas politines vertybes propaguojantys politikai sugebės susitelkti prieš rinkimus, ir mes visi pamatysim naują, patikimą liberalią jėgą Lietuvos politiniame horizonte, tačiau kol kas tai tik nieko neparemta viltis.

Iš visų tradicinių jėgų atšiauresnių politinių vėjų smūgių daugiau mažiau išvengė tik konservatoriai. Ši partija pademonstravo sumanumą ir ištikimybę demokratiniams vertybėms, renkantis, kurį kandidatą kelti į prezidento postą. Tačiau ir minėta politinė jėga išgyvena savotišką krizę. Pavyzdžiui, ji nesugeba pasinaudoti gana dėkinga situacija ir sudaryti realią, kietą ir principingą opoziciją valdantiesiems valstiečiams ir žaliesiems. Buvimas opozicijoje kaip tik reikalauja politinio aršumo ir aktyvumo, tai ne ta vieta, kur galima ramiai atsipūsti, laukiant kitų rinkimų. Net buvęs konservatorių lyderis Vytautas Landsbergis naujausiame interviu naujienų agentūrai ELTA paminėjo, jog jam nėra ramu dėl „Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų“ (kaip, beje, ir dėl Lietuvos ir bendrai Europos) ateities.

Kita vertus, galbūt mes matome dėsningą rezultatą. Realiai konkurenciniai politikai, kaip ir demokratinei sistemai, Lietuvoje yra tik kiek daugiau nei ketvirtis amžiaus. Lyginant su žmogaus amžiumi, galima būtų pasakyti, jog ji jau turėjo išeiti iš sudėtingo paauglystės laikotarpio, tačiau brandos dar irgi nepasiekė. Ir socialdemokratai, ir liberalai, ir konservatoriai tikrai ne kartą buvo kaltinami tuo, jog iš tikrųjų neatstovauja deklaruojamų vertybių, o Lietuvos politiniame lauke kairė ir dešinė yra tiek susimaišę tarpusavyje, jog apie tradicinę politinę paletę nevertą net kalbėti. Dabartinė situacija rodo, jog kiek daugiau nei per ketvirtį amžiaus tradicinės politinės jėgos nesugebėjo įgyti solidumo ir stabilumo, kas ir privedė prie dabartinės atskirų politinių partijų krizių.

Tokia situacija atveria naujas galimybes vadinamiesiems populistams. Kai tradicinės partijos nesugeba pademonstruoti stiprybės ir ištikimybės vertybėms – laimi tie, kas daugiau pažada. Galimybę gerai pasirodyti turi ir „nauji veidai“, kurie dar nespėjo susitepti įvairiais nešvariais darbai. Galima kalbėti, kad šiandien tai yra bendraeuropinė tendencija, tačiau vargu ar tai turėtų skambėti guodžiančiai. Bet kurio atveju, jau mažiau nei po pusmečio įvyksiantys rinkimai į savivaldų tarybas parodys, ar vadinamosios tradicinės politinės jėgos sugebės atsigauti ir užkirsti kelią dar didesniam populistų įsigalėjimui Lietuvos politikoje, ar teks ir toliau stebėti permainų laikų tendencijas.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius