Lietuva pamažu atskiriama nuo Vakarų ekonomikų
Dis­ku­si­jų apie eko­no­mi­nę po­li­ti­ką dė­me­sio cen­tre pa­pras­tai yra klau­si­mas, kiek ir ko­kių pa­slau­gų tu­ri teik­ti vals­ty­bė, o kiek – vers­las. Pri­klau­so­mai nuo po­žiū­rio į šį klau­si­mą for­muo­ja­si ir po­li­ti­nės pa­žiū­ros – nuo ra­di­ka­liai li­be­ra­lių iki kraš­tu­ti­nai kai­rių­jų, t. y. vie­ni tei­gia, jog gy­ven­to­jai tu­ri iš pri­va­ti­nin­kų pirk­ti vi­sas vie­šą­sias pa­slau­gas, to­kias kaip svei­ka­tos ap­sau­ga, švie­ti­mas, vie­šas sau­gu­mas, o ki­ti sa­ko, kad vi­sas pa­slau­gas tu­ri teik­ti vals­ty­bė.

Lietuvos ekonominės nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu tokios diskusijos buvo labai populiarios ir atspindėjo ekonomistų norą surasti geriausią sprendimą Lietuvai. Paskui atlikti moksliniai tyrimai ir skaičiavimai rodo, kad sėkmingiausiai ekonomika vystėsi, kai viešosios paslaugos gyventojams buvo valstybės teikiamos nemokamai, bet didelę įtaką turėjo jų kokybė. Sakykime, skiriant daugiau lėšų švietimui, bet nekreipiant dėmesio į kokybės reikalavimus, bendras žinių lygis ekonomikoje beveik nesikeitė. Atlikti tyrimai leido aiškiai nubrėžti valstybės ekonominės raidos gaires, kurių reikėjo laikytis, ir net buvo pasiektas tam tikras politinis supratimas dėl jų įgyvendinimo. Todėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą (ES) procesas buvo toks spartus ir sėkmingas.

Tik 28 proc. baigusių mokslus šalies piliečių mokosi toliau – tai vienas blogiausių rodiklių ES. Argi gali šią problemą padėti išspręsti tuščios reklaminės akcijos?

Valdininkai nepaiso mokslininkų nuomonės

Tačiau Lietuvai tapus ES nare pamažu, su ES paramos fondų atėjimu, Lietuvoje įsigalėjo valdininkų valdžia – jie įgavo sprendžiamąją galią skirstydami lėšas, mokslininkų nuomonės jau senai nepaisoma. Todėl Ūkio ministerijoje buvo panaikintas labai gerai dirbęs makroekonomikos departamentas, pagrindiniu ekonominių sprendimų rodikliu tapo ES fondų įsisavinimas, pirmaisiais metais net nevertinant tų ES fondų panaudojimo vienoje ar kitoje srityje naudingumo ir neturint taisyklių, kaip tai daryti. Liūdnas pavyzdys, kur nuvedė tokia politika yra inovacijoms skirtų lėšų panaudojimas. Kadangi nebuvo nustatytų taisyklių kaip turi būti, apskaitomas įsigytas už ES lėšas mokslo tyrimo darbams skirtas turtas, daug jo atsidūrė privačiose rankose. Ir kaltųjų nėra, o Lietuvos mokslo institucijų kokybė gerokai atsilieka nuo kaimynės Estijos.

Naktinė 2008 metų mokesčių reforma dar labiau pablogino viešojo sektoriaus padėtį – mažėjančios biudžeto lėšos atitekdavo gausiai valdininkų armijai, o viešųjų paslaugų – švietimo, viešos tvarkos, socialinių paslaugų, sveikatos apsaugos – kokybė blogėjo. Gyventojai, gaudami nedidelius atlyginimus, turėjo mokėti papildomai už „nemokamas“ valstybės paslaugas, 2008–2011 metais gyvenimo lygis smuko, iš šalies išvažiavo per 160 tūkst. jos piliečių, didėjo socialinė atskirtis.

Daugumą statistinių gyvenimo kokybės rodiklių nustota skelbti, vietoj to socialinių tinklų ir portalų puslapiai užpildyti tuščia rašliava. Kadangi tai buvo padaryta visur vienu metu, tad galima manyti, kad tai yra sąmoningas veiksmas, siekiant nuslėpti nuo gyventojų tikrąją padėtį. Komunikacijos bendrovėms už tai buvo atlyginama iš ES gaunamomis lėšomis.

Pamažu Lietuva atskiriama nuo Vakarų pasaulio ekonomikų ir rezultatai yra tokie, kokie yra – skurdas, atsilikimas moksle ir švietime, emigracija. Gerai gyvena tik nomenklatūra bei aptarnaujantys viešųjų ryšių specialistai.

Seniai laikas paskelbti tyrimą apie tai, kam Lietuvoje atiteko ES lėšos, skirtos komunikacijai.

Kadangi Lietuvos statistikos departamento pirmajame puslapyje skelbiami ne statistikos rodikliai, o vadovų ir darbuotojų nuotraukos, tai apie blogus ir blogėjančius švietimo kokybės rodiklius Lietuvoje galima sužinoti tik iš EBPO tyrimų. Ilgai paieškojus, kitų įstaigų puslapiuose galima rasti rodiklius apie didelį nusikalstamų veikų skaičių, tenkantį 1000-čiui gyventojų, ir tik pusė jų atskleidžiama, o apie didėjančią socialinę atskirti galima spręsti iš ES statistikos.

Nekalbama net apie itin svarbių Lietuvai pajamų šaltinių seklumą – tarkime, apie pajamas, kurias gauna Lietuvos bankas už Lietuvos tarptautinių atsargų investavimą, ankstesniais laikais atnešdavusį į Lietuvos biudžetą per 100 mln. eurų, o dabar atnešantį ir nuostolį dėl nesugebėjimo valdyti valiutos kursą (ir tai skelbia Lietuvos bankas, prižiūrintis tokias operacijas!), arba mokėjimo balanso rodiklius su sunkiai paaiškinamais pajamų pokyčiais perduodant elektrą ir transportuojant dujas.

Smulkmeniška Lietuvos banko priežiūros politika, kai dėmesys kreipiamas ne į finansinio stabilumo rizikas, pinigų plovimo prevenciją, bet į pažodinį mažai reikšmingų vietinių taisyklių įgyvendinimą, jau išvarė iš Lietuvos didžiuosius Europos bankus, tokius kaip „Nordea“, DNB, „Barclays“, ir sudaro sąlygas atsirasti sisteminėms problemoms.

Negana to, Lietuva ketina vykdyti destruktyvią ekonominę politiką ir ES. Kaip kitaip galima paaiškinti Lietuvos finansų ministro žodžius, kad Lietuva neprisidės prie kitų šalių, raginančių apmokestinti didžiąsias technologijos bendroves, tokias kaip „Google“, „Amazon“ ar „Facebook“, nes nori sukurti palankią erdvę joms dirbti Lietuvoje.

Nors tuo pat metu Lietuva reikalauja iš ES šalių, padedant protestuojantiems žemdirbiams Briuselyje, padidinti žemės ūkio išmokas. Niekas net nelabai svarsto, iš ko bus paimtos tos lėšos – iš tų šalių, kurios sukaups daugiau mokesčių apmokestindamos tas pačias technologijų bendroves. Tai reiškia, kad Lietuva gyventų kitų šalių sąskaita, to niekada anksčiau nebuvo. Lietuva visada buvo sąžininga šalis, ir nereikia manyti, kad dabartinių jos ketinimų ES kas nors nesupranta.

Tokie šios Vyriausybės sprendimai griauna ES vienybę ir nėra nei politiškai nei ekonomiškai naudingi pačiai Lietuva. Vargu ar atsirastų tikinčių, kad šimtus milijardų eurų valdančios bendrovės keis savo veiksmus dėl kelių centų, kuriuos Lietuvoje gaus papildomai.

Pagrindinė Lietuvos rinkos problema, kurią nurodo užsienio investuotojai, yra kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. O tam reikia įgyvendinti mokymosi visą gyvenimą strategiją. Ar kas nors tuo rūpinasi? Tik 28 proc. baigusių mokslus šalies piliečių mokosi toliau – tai vienas blogiausių rodiklių ES. Argi gali šią problemą padėti išspręsti tuščios reklaminės akcijos?

Klasterizacija tik Lietuvos viduje

Atlikti moksliniai tyrimai taip pat atskleidė, kad mažai Lietuvos ekonomikai svarbu būti atvirai pasauliui, turėti galimybę keistis žiniomis, prekiauti. Bet daugelį metų Ūkio ministerijos buvo įgyvendinama ir toliau tęsiama Lietuvos klasterizacijos politika, skatinanti įmones, norinčias dalyvauti panaudojant ES fondus, sudaryti grupes tik Lietuvos viduje.

Mažai dalyvaudamas inovatyviose ES programose Lietuvos mokslas ir verslas pradėjo atsilikti, o ir visa ekonominė mąstysena liko praeito amžiaus lygio.

Trūkstant darbo jėgos, užuot diegus naujas technologijas, reikalaujama leidimų naujiems darbuotojams iš svetur įsivežti.

Europos investicijų banko duomenimis, net 75 proc. investicijų šalyje yra vietinės, o užsienių investicijų pritraukimas mažėja ir yra mažesnis negu ES vidurkis. Didelės įmonės tesukuria 37 proc. valstybės pridėtinės vertės, kai Europoje tas rodiklis siekia 50 proc., Lietuvos įmonės išnaudoja ir tik mažiau negu pusę savo pajėgumų. Kas tuo rūpinasi?

Naujausias pavyzdys yra ES dirbtinio intelekto programa, kurioje Lietuva nedalyvauja. Vietoj to ketinama vėl kurti klasterius, kur Kuktiškių kaimas tarsis su Puktiškių kaimu dėl dirbtinio intelekto panaudojimo.

Matyt, nereikia stebėtis, nes ūkio ministru paskirtas žmogus, akivaizdžiai nesuprantantis šalies makroekonominio valdymo ypatumų ir teturintis kelerių metų projektų valdymo patirtį.

Negana to, Lietuva kuria uždarą interneto sistemą, tokią, kokia veikia Rusijoje ir Kinijoje. Ten šios sistemos naudojamos gyventojams sekti ir naudoti sukauptus duomenis valdžios interesams. O Lietuvoje?

Lietuvoje internetą irgi nori valdyti jėgos struktūros, Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijos, ir tai bandoma pateisinti kibernetinio saugumo pavojais. Nors bet kuriam moksleiviui, dalyvavusiam kompiuterinio saugumo mokymuose, yra aišku, kad kibernetinis saugumas užtikrinamas visai kitais būdais, kurie susiję su naudojimosi internetu kultūra.

ES skirtos lėšos kibernetinio saugumo mokslo tyrimo centrui steigti irgi bus ne universitetų žinioje. Tokios sistemos diegimas pažeidžia žmogaus teises.

Taip pamažu Lietuva atskiriama nuo Vakarų pasaulio ekonomikų, ir rezultatai yra tokie, kokie yra: skurdas, atsilikimas moksle ir švietime, emigracija. Gerai gyvena tik valdininkai – nomenklatūra bei aptarnaujantys viešųjų ryšių specialistai.

Kova prieš tokią nomenklatūros savivalę buvo viena iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atsiradimo priežasčių, ar dabar atsirandantys nauji judėjimai bus pajėgūs tą tvarką pakeisti ir grąžinti Lietuvą į vakarietišką demokratinės ekonomikos kelią, dar bus matyti.

Tikrai aišku tai, kad Lietuvos sėkmė priklauso nuo gebėjimo kritiškai pažvelgti į pasiektus rezultatus ir ištaisyti atsiradusias klaidas.

Margarita Starkevičiūtė yra ekonomistė, finansų ir ES institucijų ekspertė