Lemtingieji 2019-ieji

2019-ieji bus lemtingi. Ir pasaulio taikai, ir tautų gyvybei. Jos norėjo Europoje išlikti, nepasiduoti, net susivienijo į demokratijos gynimo organizaciją NATO. Kitaip ši galėjo vadintis Demokratijų sąjunga. Gynybai nuo antidemokratijų. Bet ponios demokratijos nenumatė, kad bus griaunamos per savo individualistinę trumparegystę ir demografinę bei moralinę eroziją.

Mes kol kas gyvename ir turime būti viskam pasirengę. Net Astravo pabaisos pristūmimui prie Vilniaus.

Išlikti – tai išlikti savimi: ir pavieniui, ir kupetoj. Atsisakyti godulio ir pavydo (dar viena utopija!), puoselėti tarpusavio pagarbą, nepaisant nei dydžio, nei turtų. Ir pagarbą sau, savo europinei vertybinei tapatybei. Dar lyg turėtam idealizmui. Likučiui. Ar sugebės? Dabar tokia nesugebanti likti savimi ima atrodyti Vokietija. Mums tai žiauriai pavojinga. Tariamai susivienijusi, o iš tikrųjų – susigriaunanti. DDR „atidavimas“ neva Vakarams 1990-ųjų pabaigoje atsiskleidžia kaip toli bei gražiai strateguotas gorbačiovinis Kremliaus šachmatininkų ėjimas. Derlius – po 30 metų! STASI tartum pasinaikino (tik visas lėšas ir pajėgumus Europoje atidavė teroristiniams fanatiškiems islamistams), bet išties nuėjo į gelmes ir užnuodijo Vokietijos kraują. Prisiminkime liūdną Stasio Lozoraičio išvadą 1993-iųjų pavasarį: „Lietuvos kraujas užnuodytas.“ Šis atneštinės ligos fenomenas-recidyvas per keletą metų suėdė viltingai blykstelėjusį Atgimimo stebuklą. Bet grįžkime prie Vokietijos, kas jai, vargšei, suplanuota.

Išmušti Angelą Merkel – pakirsti Vokietiją Europoje – tai yra iki politinio bejėgiškumo suardyti Europos Sąjungą. Šių tikslų siekti gelbsti įkaltoji vokiečiams ir juos paralyžiuojanti „amžinoji kaltė“. Panašu į tai, kad Kremliui apskritai sekasi. Pagrindinė jo problema – euroatlantinis konceptas – braška per siūles dėl pratrūkusio Jungtinių Valstijų separatizmo. Einam į savo kiemą! Prieš tai nublanksta visokie maži „separai“ nuo Europos regionų iki Rusijos samdinių Ukrainoje. O čia dar likusi, paveldėta ir programiškai nuosekliai klibinta silpna pseudonacionalinė vienovė: VFR-DDR. Taip fatališkai atsigręžia ten Gorbio „geradarystė“ ir Sovietijos – neva išvaduotojos – mitas.

Gorbis juk perspėjo: dabar jūs ardot mane, bet aš išardysiu jus! Kurį laiką atrodė, kad vyksta pusiau taikios Rusijos ir Europos (ES) varžytuvės. Kuri įsitvirtins ir plėsis? Kuri grius pirmiau? Juolab ilgesnio žiūrono perspektyvoje. Ar suveiks pirmiau Kinijos alternatyva Rusijai, ar Rusijos alternatyva Vokietijai? Yra, beje, tokia partija, anot Lenino žodžių. Stiprėjanti! Matykim dvi geopolitines 2019-ųjų dominantes. Tai (1) Rusija tarp Kinijos ir Europos. Ir (2) Europa tarp Rusijos ir Afrikos.

Rusijos protinga išlikimo politika būtų laikytis išvien su Europa, o ne prieš Europą. Tik neatrodo, kad protas ten būtų veiksmingesnis už pasipūtimą. Tąsyk Europai (ES) tektų atlaikyti Afrikos iššūkį bent tol, kol Rusija grius. Šiai, be abejo, svarbu dar anksčiau sugriauti ir pajungti Europą. Kurio rezultato – gal Rusijos ir Europos karo – lauks didysis Rytų brolis, dar nežinome. Jam nelabai kas gresia, o laikas ir visokios demografijos – jo naudai. „Ką reiškia Kinijai du šimtai metų?“ – filosofiškai nusišypsojo pirmininkas Mao praėjusio šimtmečio vidury. Šiuo požiūriu Rusijos padėtis beviltiška. Ar suspės ji dar praryti gudus?

O mes kol kas gyvename ir turime būti viskam pasirengę. Net Astravo pabaisos pristūmimui prie Vilniaus. Laikysimės ar sukiušime? Ir čia – lemtingieji 2019-ieji. Išdygs naujas miestas, Putinokerštas. Turėtų būti jau projektuojami, finansuojami ir statomi kontroliniai monitoringai Neries vandeniui ir vėjams iš Rytų – atmosferos taršai sekti, perspėti. Taip pat ir dėl gruntinių vandenų, čia valstybių sienų nėra. Ir plentų dulkėms nuo augančių transporto cunamių Kamenyj Logo – Astravo – Medininkų kely – kaip matuosime tuos nukleidus, kaip ir kur reikalausim plauti padangas? Negirdėjau, kad lėšos tokiems įrenginiams būtų planuojamos, juolab jie – statomi. Po teisybei, mokėti turėtų Aliaksandras. Kad parsidavė, tai jo problema. Pasiaiškinkim su Europos Sąjunga. „Pagimdys vargai galiūnus“, – dainavo Maironis, tad būkim tokie.