Latvijos rinkimų galvosūkis
Už­sie­nio žur­na­lis­tų an­traš­tės po Lat­vi­jos par­la­men­to rin­ki­mų de­mons­truo­ja men­ką iš­ma­ny­mą apie šią Bal­ti­jos vals­ty­bę ir per­ša klai­di­nan­tį įsi­vaiz­da­vi­mą.

Vakarų žiniasklaidos pranešimai apie šį mėnesį įvykusius Latvijos parlamento rinkimus man buvo panašūs į mėgstamą vaikystės galvosūkį „sujunk taškus“. Mano netvirta rankutė vedžiodavo linijas tarp iš pažiūros atsitiktinai išbarstytų taškų, kol pasirodydavo figūros, fonas ir kitos detalės. Jeigu viskas būdavo padaryta tinkamai, joks taškas nelikdavo nesujungtas, o kiekviena linija būdavo paveikslėlio dalis.

Tačiau žaidimas „sujunk taškus“ yra prastas tikrų piešimo įgūdžių pakaitalas, kai į ką nors atidžiai žvelgi ir mėgini perteikti popieriuje esminius bruožus. Užuot mėginus suprasti painią Latvijos politiką ir neaiškius rinkimų rezultatus, užsienio žurnalistams – ypač tiems, kurie apie šią šalį žino mažai arba apskritai nieko nenutuokia, – pasirodė lengviau kurpti tokias antraštes kaip „Latvijos rinkimų rezultatai – perspėjimas dėl Europos Sąjungos (ES) krizės, prorusiškai partijai užsitikrinus sėkmę“. Taip parašė rėksmingas Didžiosios Britanijos bulvarinis laikraštis „Daily Express“.

Tačiau rimti naujienų leidiniai, turėję būti išmintingesni, irgi buvo suklaidinti. Pavyzdžiui, „The New York Times“ antraštė skelbė: „Latviją užliejusi populistinė banga per rinkimus iškėlė prorusišką partiją.“ Iš tikrųjų ta „prorusiška“ partija – „Santarvė“, palyginti su ankstesniais rinkimais, prarado vieną vietą ir 43 tūkst. balsų. „The London Times“ (kur, būsiu visiškai atviras, rašau straipsnius vienai savaitinei skilčiai) paskelbė: „Prorusiška partija ketina perimti valdžią per Latvijos rinkimus.“

Šios antraštės tikrai atitinka kai kurių žmonių įsivaizduojamą dabartinės Europos politikos pagrindinį naratyvą – kad populistai kyla, o Rusija visur rezga piktavališkas operacijas. Iš tikrųjų tokių tendencijų esama. Tačiau jos pasireiškia ne visur.

Visų pirma „Santarvė“ nelaimėjo rinkimų ir toli gražu neperima valdžios. Pagal daugiapartinę sistemą, pagrįstą proporciniu atstovavimu, būti didžiausia partija nebūtinai reiškia, kad formuosi vyriausybę. Keliomis savaitėmis anksčiau panašiai nutiko kitapus Baltijos jūros, kai prieš imigrantus nusistačiusi Švedijos demokratų partija iš tikrųjų nesugebėjo per rinkimus pasiekti didelės pažangos, kokios tikėjosi. Tačiau tai nesutrukdė šiaip jau nuovokiam Izraelio laikraščiui „Haaretz“ parašyti: „Rinkimai Švedijoje: neonacių šaknų turinti partija įgijo „padėtį diktuojančios“ statusą, bet valdžios negavo.“

Šie iškraipymai yra dar labiau sustiprinami vieno vietos veiksnio: žmonių, turinčių vilties, kad bauginimas atneš politinių dividendų. Kadenciją baigiantis Latvijos premjeras Maris Kučinskis sakė, kad koalicija, vadovaujama „Santarvės“ (gavusios beveik 20 proc. balsų ir išties tapusios didžiausia partija naujojoje Saeimoje“), reikštų „radikalų pokytį Latvijos nuostatos Europos Sąjungos ir mūsų saugumo reikalų atžvilgiu, ir tai labai pavojinga“.

Juk jis turėjo tai pasakyti, ar ne? Jis prarado daug balsų ir nori likti valdžioje. Jo partija, kaip ir visi Latvijos konservatoriai ir centristai, suinteresuota pabrėžti pavojus, galinčius iškilti jų varžovei atėjus į valdžią.

Aš pats manau, kad „Santarvė“ nėra pasirengusi vadovauti Latvijai, kol nėra pareiškusi aiškaus palaikymo Ukrainai. Jei ši partija būtų truputį ryžtingesnė ir atsikratytų savo ryšių su prokremliškomis jėgomis, ji galėtų patekti į vyriausybę. Taip nutiko daugmaž panašiai jėgai kaimyninėje Estijoje – Centro partijai, nuo 2016 metų vadovaujančiai koalicinei vyriausybei. Jos valdymo laikotarpis nebuvo įspūdingas, bet Estija išlieka itin tvirta Europos Sąjungos ir NATO narė.

Pagrindinė problema yra ne Latvijos politika – šalyje galiausiai bus sudaryta vyriausybė, nors neabejotina, kad skambės balsingi skundai ir pražūties pranašystės. Tikroji problema – kad panikos kupinas padėties nušvietimas gali formuoti neįsigilinusių asmenų nuomonę ir padaryti realios žalos. Jei pašaliečiai pradės tikėti, kad Latviją valdo prorusiški populistai, jie gali pamanyti, kad ši šalis tapo nepatikimesnė sąjungininkė. Ir tai, be abejo, labai patiktų Kremliui.