Laiškų, bet ne Gedimino, metas
Pa­sta­ro­jo me­to įvy­kiai įro­dė, kad ne­pai­sant vi­sų kal­bų, po­pie­rius, kaip ko­mu­ni­ka­ci­jos plat­for­ma iki šiol iš­lie­ka pa­ti­ki­miau­sia ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nė. Dau­giau­siai prie to pri­si­dė­jo po­li­ti­kai, ku­rie, sek­da­mi Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no pa­vyz­džiu, sa­vo ma­ni­fes­tams pa­si­rin­ko bū­tent epis­to­lia­ri­nį žan­rą.

Štai kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidentus Vygaudas Ušackas teigia išsiuntinėjęs apie 600 tūkstančių laiškų, klausdamas potencialių rinkėjų, ar jam verta kandidatuoti? Kitaip tariant – veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas geriausias kandidatas? Aš laiško iš Vygaudo negavau, dėl to truputį liūdna, būčiau įsirėminęs prie židinio.

Jeigu istorikai Gedimino laiškus vadina gudriu politiniu manevru, tai po 700 metų rašyti laiškai veikiau primena politinį bejėgiškumą, o ne kažką inovatyvaus.

Bet neįsižeidžiau. Ko gero, kažkas iš Ušacko komandoje dirbančių profesionalų pakuždėjo, kad ne mano balsas nulems rinkimų baigtį. Ypač kai politologai lzinios.lt portale aiškina, kad kandidato laiškų rašymas buvo geras žingsnis, nes mažai kas iš politika nesidominčių žmonių žino, kas yra Vygaudas Ušackas. Gal todėl tiek daug dramos elementų ir reikėjo pranešant apie sprendimą kandidatuoti: Vyčio, tiesioginės transliacijos ir tikro politinio manifesto diktavimo susirinkusiai miniai.

Ar duos tai apčiuopiamų rezultatų, netrukus parodys nuomonių apklausos, o man panašūs spektakliai sufleruoja, kad artėjantys rinkimai žada daug melodramų, aktorių ir veiksmo. Tik kur kitiems kandidatams pranešti apie savo sprendimą kandidatuoti? Ant Gedimino kalno? Valdovų rūmuose? Nidoje, šalia paminklo Vytautui Kernagiui?

Kitas į sceną išėjęs artistas prezidento rinkimus nedalyvauja, tačiau laiškų parašyti taip pat nepraleido progos – Gabrielius Landsbergis. Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, nominalus (bet ne formalus) opozicijos lyderis atviru laišku kreipėsi į visuomenę ir valstybės vadovus – prezidentę Dalią Grybauskaitę, Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį ir ministrą pirmininką Saulių Skvernelį.

Jis rašo, kad svarbiausi sprendimai valstybėje yra tvaresni, jei priimami ieškant susitarimo. Nepamiršta priminti ir įpareigojančios, kone pranašiškos istorijos – Tėvynės Sąjunga yra „Sąjūdžio misijos tęsėja“. Nepykit, bet tuoj skaičiuosime trečią Nepriklausomybės sukaktį – gal užteks apie tas „Sąjūdžio misijas“ ir bandykite kurti savą liniją?

„Mokesčių reforma, pensijų pertvarka – gyventojai nori žinoti, kad ne krizės metu svarbiausi sprendimai valstybėje nebus lengvai keičiami. Tačiau tam reikalinga valdžia, kuri supranta tenkančią atsakomybę, mato savo partinį gyvavimo laikotarpį ilgiau negu vieną rinkimų sezoną. Deja, tokia valdžia Lietuvą valdo retai“, – net skaitant laišką girdėti pirmininko atodūsis.

Nepamiršta ir savęs paglostyti: „Esame pasirengę geranoriškai ir konstruktyviai dirbti bei prisidėti rengiant ir paremti reikalingas Lietuvai reformas, kaip kad šioje Seimo kadencijoje prie urėdijų reformos bei nacionalinio susitarimo dėl gynybos“. Ir LRT komisijos sudarymo, primenu, gerbiamas pirmininke, jei užmiršote. Ir žiūrėkit – stebuklas! Sudaryta LRT komisija, pasikeitė direktoriai, keli vedėjai – staiga ir Ramūnas Karbauskis antradienį užsimanė sudalyvauti tiesioginėje LRT laidoje, kur buvo kalbinamas Vladimiro Laučiaus ir jautėsi tarsi žuvis vandeny.

Vėlgi – Landsbergio laiško negavau, tai ir prie židinio negaliu pasikabinti. O Karbauskis su Skverneliu galėtų atsispausdinti ir pasikabinti trofėjų lentynoje. Nes jeigu tai nėra opozicijos kapituliacija ir bejėgiškumo įrodymas, tai nežinau, kas galėtų būti.

Gerbiamas Gabrieliau, jeigu jūs valdančiuosius kaltinate „demokratiją gniuždančiomis bei iškraipančiomis iniciatyvomis“, tai kodėl vis dėlto, kai Jums tai atrodo patogu, prie jų darbų, kuriuos pats išvardijote aukščiau, prisidedate? Net žadate tolimesnį bendradarbiavimą! Šį Karbauskio žaidimą pralaimite į vienus vartus, norite būti principingas lyderis, bet… И хочется, и колется, kaip sako rusakalbiai.

Jeigu istorikai Gedimino laiškus vadina gudriu politiniu manevru, tai po 700 metų rašyti laiškai veikiau primena politinį bejėgiškumą, o ne kažką inovatyvaus. O tuo pačiu siūlyčiau Gabrieliui Landsbergiui paklausyti legendinės grupės „Kontrabanda“, kurios tekstai, atrodo, kalba apie jį patį: „Keturis ilgus metus buvau išėjęs / Keturis ilgus metus blaškė vėjas / Kai galų gale sugrįžau – manęs nieks nepažino. / Keturis ilgus metus žvelgiau į sieną.“